Geltonieji nusprendžia aplankyti Zarasus, miestelį kuriame kadaise gimė didvyrė Marytė Melnikaitė. Tiesa, šiais laikais ši asmenybė taip nebevadinama, nors dar taip neseniai jos vardu buvo vadinamos gatvės, statomi paminklai. Nė vienas geltonųjų komandos narys sovietmečio neprisimena. O ir daugelis iš jų gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje ir apie tai, kas yra deficitinis tualetinis popierius, kilometrinės eilės prie mandarinų, gazuoto vandens automatai ar rubliai, už kuriuos nėra ką pirkti, žino tik iš tėvų ir senelių. Kaip ir apie tikrus ir tariamus sovietmečio didvyrius.
Kur tiksliai palaidota sovietinės Lietuvos didvyrė, nežino nė patys Zarasų gyventojai. Sovietmečiu didvyrius buvo priimta laidoti ne kapinėse, o po paminklais, aikštėse ir parkuose. Kadaise Zarasuose, Melnikaitei, kaip ir Leninui, buvo pastatytas paminklas – čia – priešais Zarasų krašto muziejų. Deja, šiandien geltonųjų komandai teks nusivilti – paminklas Grūto parke, o Melnikaitė išlikusi nebent vyresnių žmonių atsiminimuose.
Netrukus projekto dalyvių veidai apsiniauks. Raudonųjų komandą į misija išlydėjęs Rolandas Vilkončius vos po dienos į stovyklą atskubėjo neatsitiktinai. Jie netrukus sužinos, kokią lemtingą klaidą padarė pirmosios misijos metu. Vis dėlto, pirmosios geltonųjų misijos klaida – ne skubotai pasirinkti didvyriai. Niekas iš geltonųjų šiandien nepasigedo svarbiausio ir brangiausio komandos nario. Be jo projekto „Aš myliu Lietuvą“ misijos netenka prasmės.
Geltonųjų komanda pačią pirmą misijos dieną turi rimtų problemų. Būtina priimti sprendimą. Ne rytoj, o dabar ir čia. Rytoj laiko nebebus, reikės žygiuoti į naują misiją. Su vėliava. Sutemus geltonieji pagaliau pasiekia Vilnių. Vietą, kur dar vakar jie buvo išlydėti kaip būsimi didvyriai. Šiandien tenka nuleisti galvas ir raudonuoti iš gėdos.... Jie pametė vėliavą ir jokie argumentai čia negali būti pateisinami.
„Aš myliu Lietuvą“ – ketvirtadienį 20 val. 50 min. per LNK.