Kai 2007-ųjų kovą paskutinįsyk buvo išdalyti “Bravo” apdovanojimai, o po poros metų tyliai kvapą išleido “Radiocentro” ceremonija, šioje sferoje atsirado vakuumas, kokio nerasi turbūt nė vienoje Europos Sąjungos šalyje.
Net ir krizės kamuojami latviai, turintys mažesnę rinką nei mes, kasmet pamalonina saviškius muzikantus per televiziją transliuojama ceremonija lietuvio ausiai kiek keistu pavadinimu “Gada balva”.
O lietuviai tylėjo. Tik kartais pasigirsdavo tylių paburbėjimų, kad eterį užplūdo diletantai, o įdomiau kuriantys muzikantai liko be jokio pripažinimo ženklo.
Tiesa, idėja gaivinti apdovanojimų tradiciją muzikantų gretose sklandė jau porą metų, bet net ir didžiausi entuziastai suklupdavo prie klausimo — o ar bus ką ir už ką apdovanoti?
Nerašyta rimtų apdovanojimų tradicija — vertinti tik už pastarųjų dvylikos mėnesių nuopelnus. Gali būti genijus ir publikos numylėtinis, 2008-aisiais surengęs 130 koncertų, bet jei šiais metais krapštei nosį, gali pretenduoti nebent į kokią “skolos” premiją.
O muzikos scena juk vegetuoja. Kartą paklausiau vienos TV projektuose ir žurnaluose dažnai šmėžuojančios atlikėjos, kodėl ji jau keletą metų neišleido naujo albumo. “Už kokius pinigus aš jį įrašysiu?” — gūžtelėjo pečiais.
Išleistas muzikos įrašas — vis dar esminis matas, pagal kurį renkami ir “Grammy”, ir Pasaulio muzikos apdovanojimų, ir daugybės kitų ceremonijų laimėtojai.
Tačiau lietuviams jis — jau mažareikšmis dalykas, nusileidžiantis tikslui susipažinti su kuo daugiau miesto švenčių rengėjų ir įpiršti jiems savo koncertą ar gerai pasėdėti su TV prodiuseriu, kuris galbūt pakvies į “Žvaigždžių duetus”.
Be to, tie atlikėjai, kurie, sveikai mąstant, būtų verti garbingų titulų, šalies televizijų dažnai vertinami kreivai. Alina Orlova, Leonas Somovas ir Jazzu, “Empti”, “Fusedmarc”, “BrassBastardz” yra puikiai sutinkami užsienyje, tačiau Lietuvoje jie, kaip pasakė vienas įtakingas prodiuseris, “žudo laidos žiūrimumą, nes mūsų kaimai tokios muzikos tikrai neklausys”.
Žinoma, galima žaisti pagal TV eterio taisykles ir apdovanoti YVA, “69 danguje” ir Radžį. Žiūrinčiųjų bus. Vertinančiųjų tokius apdovanojimus rimtai — vargu.
Konfliktas tarp noro turėti gerą reitingą ir meninės vertės — akivaizdus. Todėl 2012-ųjų sausio 8-oji, kai laiką ceremonijai skiria TV3, irgi atspindi požiūrį į muzikantų galimybes prisivilioti žiūrovų.
Televizijos logika — akivaizdi. Metų pradžia — laikas, kai vis tiek nesurinksi daug reklamos, o eterį užkišti reikia, tad kodėl gi nepaeksperimentuoti.
Ir vis tiek geriau taip negu niekaip. Bent toks stimulas stengtis muzikantams, kuriems sunkmečiu kitų stimulų kaip ir neliko: albumų tiražai menki, koncertų mažėja, o karjeros viršūne tapo dalyvavimas šokių ar chorų projektuose.