— Kodėl nusprendėte grįžti prie įvykių, kurių baigtis žinoma ir teismų nuosprendžiai seniai vykdomi?
— Mane visada domino psichologija. Net ketinau tą mokslą studijuoti — nusikaltimų tyrimo psichologiją, nusikaltėlio psichologiją.
Nusikaltimų įvykdoma nuolat. Kodėl apie vienus pradeda kalbėti visi, o kiti, nors ir pagarsinti žiniasklaidos, dėmesio nesulaukia? Kaip žiniasklaidos dėmesys veikia nusikaltimo tyrimą?
Man visada buvo įdomu, kaip atskleidžiamas nusikaltimas.
Kol vyksta tyrimas, pareigūnai nekalba apie tai. Jei prabyla, reikia labai įtariai tą informaciją vertinti. Nes to kalbėjimo tikslas gali būti tik vienas — ką nors suklaidinti ar atitraukti dėmesį.
Naujienų išalkę smalsuoliai pareigūnų pateiktas versijas dažnai praryja nė nemąstę. Be to, tos informacijos negali patikrinti.
— Ar tai reiškia, kad abejojate teisėsaugos institucijų darbu?
— Ne. Rengdamas ciklą susipažinau su dideliu būriu nuoširdžiai, sunkiai ir kruopščiai dirbančių pareigūnų: ir prokurorų, ir kriminalistų. Jei jų nebūtų, mes bijotume išeiti į gatvę.
— Ar jūsų tyrimai atskleis ką nors tokio, kas gali priversti kai kuriuos įvykius peržvelgti iš naujo?
— Tokio tikslo neturėjau, bet norėčiau, kad taip atsitiktų su Almos Bružaitės (buvusios Jonaitienės) byla. Aš neiškėliau jokių naujų kliedesinių versijų. Įrodyta, kad ji, o ne vyriausioji dukra, padedama “marsiečių”, nužudė savo vaikus.
Aš tik klausiu, ar ji pelnytai nubausta kalėti iki gyvos galvos. Baudžiamojo kodekso straipsnis, kurį jai pritaikė, numato ir terminuotą bausmę.
Niekas netyrė, kokia iš tiesų buvo jos psichinės sveikatos būklė keletą mėnesių prieš nužudymą.
Ji nusikaltimą įvykdė kovo mėnesį, o sausį pati buvo kreipusis pagalbos į psichiatrus. Kad kaimo moteris važiuotų į rajono centrą pas psichiatrą — retas atvejis. Jai skyrė raminamųjų vaistų.
Manau, tai galėjo būti esminė klaida. Jeigu ją būtų paguldę į ligoninę, ištyrę ir skyrę rimtesnį gydymą, gal tie vaikai ir šiandien būtų gyvenę. Jei ji būtų išsiskyrusi su nemylimu vyru laiku, gal nebūtų įvykę baisių žudynių.
Prokuroras, palaikęs valstybės kaltinimą, nutylėjo, kad A.Jonaitienė prieš padarydama nusikaltimą kreipėsi į psichiatrus pagalbos. Byloje apie tai neparašyta, todėl teismas gali sakyti, kad nežinojo.
Aš norėjau atskirti tiesą nuo prasimanymų, kurių nemažai paskleista. Ir ji pati yra prie to prisidėjusi. Kaltinimai dukrai broliukų nužudymu — kaip trečio tos šeimos vaiko žudymas.
Ir motina, neabejoju, to nesupranta. Kad tai suprastum, reikia pasidomėti, kas yra histrioninio tipo asmenybė. Tokio tipo asmenybės sutrikimą ir depresinę reakciją jai nustatė psichiatrai. Teismas turėjo pakviesti į posėdį psichiatrą, kad šis paaiškintų, kuo histrioninis žmogus yra kitoks.
Apibendrintai kalbant, jis yra nebrandus, vaikiškas, neturi išugdyto atsakomybės jausmo, linkęs kaltinti kitus, gerai jaučiasi tik tada, kai juo rūpinamasi, jis glostomas. Tai — ne liga, o sunkios vaikystės pasekmė, charakterio akcentas, ypatybė. Man Almos labai gaila. Neteisinu jos. Ji pati save nubaudė.
— Ar manote, kad šis nusikaltimas išnagrinėtas neobjektyviai?
— Nusikaltimas išnagrinėtas objektyviai. Neįtikėtina, kokios pajėgos tada buvo mestos į Petrališkes.
Pirmomis dienomis ten dirbo per dvidešimt pareigūnų. Atvyko visas kriminalistų skyrius iš departamento Vilniuje.
Labai apmaudu, kad teismas nesiaiškino, ką iš tiesų reiškia ekspertų išvada.
Ją nubaudė kaip kokį monstrą, žudiką maniaką. Paskaitykite nuosprendį. Jį rašiusios teisėjos moterys net moralizavo ją, o tai nėra teisinis vertinimas.
Pripažino visiškai degradavusia (taip parašyta). Tai — absurdas.
Moters sudėtinga psichologinė būklė galėjo būti įvertinta kaip lengvinamoji aplinkybė, tačiau pripažinta, kad ji pakaltinama, ir skirta maksimali bausmė. Juk tokia rezonansinė byla.
— Kas rengiant šią medžiagą jums pačiam buvo nauja ir netikėta?
— Buvau sukrėstas, kai perskaičiau niekur necituotus Almos ir Virgilijaus Jonaičių papildomų apklausų protokolus. Jie kalbėjo apie savo gyvenimą kartu.
Kaip baisu gyventi nemeilėje. Jeigu Alma būtų buvusi brandesnė, ne tokia vaikiška, ji seniai turėjo su nemylimu vyru išsiskirti.
Virgilijus prokurorams prisipažino nenorėjęs vesti Almos.
Jie dar prieš vedybas nesutarė. Kai jis pasiūlė išsiskirti, moteris bandė nusižudyti. Vedė iš gailesčio. Tai — jo žodžiai.
Kas jų šeimai atsitiko po šešiolikos metų, mes žinome. Tai yra pavėluotos skyrybos. Ta tema ketinu parašyti kino filmo scenarijų. Istorija, kurią turėtų žinoti visi, svajojantys apie vestuves.
Beje, byloje radau duomenų, kad dar prieš gimstant trečiam vaikui Alma bandė išsiskirti, bet teismas neišskyrė. Skyrybas atidėjo. Leido dar pagalvoti — tai visada siūloma poroms, turinčioms vaikų.
— Moralizuotojai kartais tvirtina, kad visuomenei nebūtina žinoti šiurpių nusikaltimų smulkmenų.
— Žinoma. Užtenka žinoti tik tiek, kiek aš papasakoju. Daugiau nereikia, nes nenorėsite net valgyti. Moterys bijos tekėti. O vyrai — jas vesti. Juokauju.
— Kokiomis temomis dar ketinate domėtis?
— Noriu įtikinti LNK vadovus leisti man ekrane papasakoti ir apie niekam nežinomus ar mažai žinomus įvykius.
Tai — dramatiškos istorijos.
Ekrane — įvykiai, sukrėtę Lietuvą
Jonaičių šeimos tragedija. 2007 m. (2 dalys).
Draučių kaimo (Širvintų r.) žudynės 1998 m. Vasario 16-osios išvakarėse. Kas iššaudė kaimą — lietuvių nekenčiantis lenkas ar ligotas, savo veiksmų nesuvokiantis žmogus?
Prokuroro Gintauto Sereikos nužudymas Panevėžyje. 1999 m.
“Tulpinių” nusikalstamas susivienijimas.
Gedimino Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo pagrobimas bei nužudymas. 1999 m.
Policijos pareigūno Sergejaus Piskunovo ir Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Vidos Kazlauskaitės nužudymas. 1999 m.
Mirties bausmė Lietuvoje. Pasakojimas apie septynis nusikaltėlius, kuriems ši bausmė įvykdyta. Ką jaučia teisėjas Jonas Jasiulevičius, Lietuvoje daugiausia kartų (15) paskyręs mirties bausmę? Kodėl girtauja baudžiamųjų bylų teisėjai? (2 dalys).
Medininkų žudynės ir Sausio 13-osios byla.