Po mėnesio jis jau rengė TV reportažus iš žemės drebėjimo nuniokotos Japonijos, o netrukus stovėjo prie Osamos bin Ladeno slėptuvės
Pakistane. Tačiau JAV televizijos kanalo “Fox News” korespondentui Gregui Palkotui viena įsimintiniausių darbo kelionių buvo į Lietuvą. “Esu šimtaprocentis lietuvis ir mėgstu tuo girtis!” — šypsosi žinomas žurnalistas.
Televizijos žurnalistui 57 metų Gregui Palkotui patinka pasakoti savo lietuviškos šeimos istoriją ir tuo stebinti amerikiečius.
Londone jis kartais ištaria kokį lietuvišką žodį. Čia kanalo “Fox News” Europos būstinės užkandinėje dirba ne vienas atvykėlis.
“Londone pastebiu vis daugiau lietuvių. Lietuves iš karto atskiriu, nes jos — gražiausios Europoje, — šypsosi G.Palkotas. — Tik jos dažnai netiki, kad ir aš esu lietuvis.”
Jo veidas nuolat matomas JAV televizijoje. Daugiau nei 20 metų amerikietis dirba užsienio korespondentu ir nuolat atsiduria pavojingiausiose planetos vietose.
“Nuo mažens jaučiau naujienų alkį, — “TV antenai” pasakojo G.Palkotas. — Mano seneliai — lietuviai išeiviai. Tad namuose nuolat sekėme, kas vyko už geležinės uždangos. Tai lėmė profesijos pasirinkimą.
Senelis iš tėvo pusės Jonas Palkotas pasitraukė į Vakarus iš Gaščiūnų kaimo Joniškio rajone. Jis vedė Amerikos lietuvę. Mano mama — taip pat grynakraujė lietuvė. Ji su mano tėčiu susipažino lietuviškuose šokiuose Long Ailande. Jos mergautinė pavardė buvo Bradūnas.”
Iš vaikystės jis atsimena kelis lietuviškus žodžius: “valgyk”, “nekalbėk”, kuriuos tėvai ištardavo prie stalo.
“Mano lietuvių kalbos žodynas — skurdus, — juokiasi G.Palkotas. — Bet aš puikiai žinau savo kilmę.”
Žurnalistas prisimena, kaip 1964-aisiais, būdamas vos dešimties metų, su tėvais lankėsi Pasaulinėje parodoje Niujorke. Joje savo stendą pristatė ir Sovietų Sąjungos okupuota Lietuva.
“Ten dalyvavo ir pribloškiamo grožio lietuvių kilmės Holivudo aktorė Ruta Lee”, — pasakojo G.Palkotas.
Jam buvo 37-eri, kai pirmą kartą atvyko į Lietuvą rengti pasauliui reportažų apie jau laisvą savo senelių gimtinę.
Ne vieną karo konfliktą nušvietusiam žurnalistui ši komandiruotė sukėlė daug emocijų.
— Gregai, kaip tapote užsienio korespondentu?
— Tai buvo mano svajonė nuo mažų dienų. Būdamas 4—5 metų žiūrėdavau televizijos laidas su garsiausiu JAV pranešėju Walteriu Cronkite’u ir norėjau tapti kaip jis.
Septintajame dešimtmetyje buvo įdomu stebėti JAV ir Sovietų Sąjungos kosmoso užkariavimo lenktynes, šaltąjį karą.
Pirmas mano darbas televizijoje CBS buvo laiškanešio. Kartą lifte išvydau W.Cronkite’ą. Buvau pakerėtas.
Nors universitete studijavau anglų kalbą ir literatūrą, baigęs mokytis iš karto pradėjau dirbti televizijos žurnalistu. Pirmiausia Niujorko vietos žiniose, paskui — finansų kanale, kuris virto CNBC, o 1991-aisiais persikėliau į Europą ir iki šiol gyvenu Londone.
— Nuolat keliaujate po pavojingiausias pasaulio vietas. Vasarį buvote rimtai sužeistas, kai Egipto revoliucijos centre Kairo Tahriro aikštėje patekote į įsiutusių Hosni Mubarako rėmėjų rankas. Ar jautėte, kad gyvybei gresia pavojus?
— Buvau arčiausiai mirties per visą savo gyvenimą. Per pastaruosius dvidešimt metų esu dirbęs įvairiose konflikto zonose.
Pasakojau apie “Al Qaeda” teroristų gaudynes Afganistane, mūšius Irake, bet pasirodė, kad pavojingiausia mieste, kuris iš civilizuoto virsta necivilizuotu.
Apie penkias valandas slėpėmės nuo režimo šalininkų minios viename pastate, bet kai į mus ėmė lėkti “Molotovo kokteiliai”, supratome, kad reikia trauktis. Nemanėme, kad minioje bus dar pavojingiau.
Mane ir operatorių pagaliais ar tiesiog kumščiais puolė 700 žmonių minia. Jie daužė per veidą ir visą kūną. Režimo šalininkai priešais laikė visus užsieniečius, žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus. Dėkui Dievui, mums pasisekė, kad aikštės centre pamatėme Egipto armijos automobilį.
— Esate sakęs, kad minia jus užmušti galėjo per ketvirtį valandos, o išsigelbėjote dvyliktą minutę. Kokių sužalojimų patyrėte?
— Mano galvai susiūti prireikė 30 siūlių, visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, be to, netekau daug kraujo.
Atsigavau per mėnesį: ataugo plaukai, žaizdos užgijo — viskas gerai.
— Jūsų karjeroje yra buvę ir daugiau pavojingų dienų?
— Su JAV kariuomenės jūrų pėstininkų būriu 2004-aisiais buvau Faludžoje (Irakas), kai ten vyko didieji mūšiai.
Stūmėmės pirmyn grupuotės “Al Qaeda” valdomoje teritorijoje, o aplinkui zvimbė kulkos. Trys jauni vaikinai žuvo.
Tokia patirtis yra neįkainojama mano darbo dalis. Viena yra skaityti apie politiką, klausytis ekspertų komentarų, bet visai kas kita viską suvokti atsidūrus įvykių sūkuryje. Nesu iš tų reporterių, kurie mėgsta savo darbą dėl tykančio pavojaus. Aš tik bandau suprasti įvykius, o tai — vienintelis būdas.
Gal 12 kartų esu buvęs Afganistane. Irake filmavau slėptuvę, kurioje buvo rastas Saddamas Husseinas. Iš karto po rugsėjo 11-osios įvykių, jau kitą dieną, susitikau su Talibano atstovais Pakistane.
— Nelaimingi atsitikimai neprivertė susimąstyti, ar verta rizikuoti gyvybe dėl reportažo?
— Meluočiau, jei sakyčiau, kad apie tai nepagalvoju, bet praeina mėnuo, ir aš — vėl kelyje. Atslūgus įvykių bangai Tahriro aikštėje išvykau į Japoniją pasakoti apie cunamį ir atominių elektrinių pavojų.
Dar po mėnesio — į Pakistaną rengti reportažų apie O.bin Ladeno nužudymo operaciją. Žodžiu, vėl sėdau į savo balną. Karai nesibaigia. Artimiausiu metu ketinu vykti į Libiją. Toks mano darbas, ir aš jį mėgstu.
— Kaip į tai reaguoja jūsų šeima?
— Su žmona aš išsiskyręs. Mano sesuo visada jaudinasi. Jei klausyčiau jos, rengčiau reportažus iš gėlių parodų ir žirgų lenktynių. Tėtis, kuriam greitai sukaks 98-eri, yra pamišęs dėl naujienų. Jam labai patinka sekti mano darbą. Aišku, jis jaudinasi.
Kita vertus, per tiek metų visi priprato prie tokio mano gyvenimo būdo.
— Ar kremtatės dėl tragedijų, apie kurias pasakojate?
— Taip. Dirbau Indonezijos Ačės provincijoje po pragaištingo cunamio 2004-aisiais. Vietos gyventojai neteko visko, ką turėjo, bet išliko be galo išdidūs.
Mane visada stebina žmonių dvasios stiprybė. Gamtos stichijos, politiniai konfliktai, žiaurus režimas, koks buvo Sovietų Sąjungoje, užgrūdina, žmonės pakelia galvas aukštyn. Tai jaudina.
Darbo kabinete turiu įsirėminęs laišką gydytojo, Kaire išgelbėjusio man gyvybę. Kai nuvertė H.Mubaraką ir baigėsi protestai, jis man parašė, kaip džiaugiasi, kad jo šalis — laisva. Tokie dalykai negali nejaudinti.
— Esate nušvietęs ne vieną revoliuciją. Ar kuri nors iš jų priminė Lietuvos ir kitų Baltijos šalių išsilaisvinimą?
— Tahriro aikštėje negalvojau apie Lietuvą, bet dabar suprantu, kad panašumų išties rastume.
Arabų revoliucija yra nepaprasta. Tie žmonės gal ir nepanašūs į amerikiečius, bet siekia tų pačių tikslų: trokšta būti laisvi, saugiai auginti vaikus. Baltijos šalių tikslas buvo panašus. Niekas nenori gyventi slegiamas valstybės režimo.
— Kaip jautėtės į Lietuvą atvykęs 1991 metais?
— Buvo praėjusios pora savaičių nuo tragiškų Sausio 13-osios įvykių. Tuo metu dirbau Vokietijoje, kur JAV televizijai PBS rengiau savaitinę laidą apie Europą.
Pirmiausia nuvykome į Latviją, o iš ten kažkokia sena rusiška “Lada” važiavome į Lietuvą. Gerai atsimenu, kaip dardėjome pro vietovę, esančią netoli Joniškio. Iš ten mano senelis iškeliavo į Ameriką. Bet buvo naktis, mes niekur nestojome.
Kai Vilniuje parlamente ėmiau interviu iš Vytauto Landsbergio, papasakojau apie savo šeimos šaknis. Aišku, tuo metu jam tai nelabai rūpėjo.
— Lankėtės Vilniuje ir 2008-aisiais. Vaizdas buvo kitoks?
— Dieve brangus! Aš neatpažinau Vilniaus! Per septyniolika metų jis virto fantastišku miestu. Tuomet rengiau reportažus iš NATO valstybių gynybos ministrų susitikimo.
Dirbau su operatoriumi iš Australijos ir prodiuseriu iš Amerikos. Kavinėse jiems aiškindavau, kiek grietinės reikia įsidėti į lėkštę, — be jos lietuviai juk nevalgo.
— Kaip pasikeitė televizijos užsienio korespondento darbas per dvidešimt metų?
— Viskas labai pasikeitė. Amerikos kanalai transliuoja tiesiogiai, žinios nenutrūksta ištisą parą. Mano karjeros pradžioje įvykiai į ekraną patekdavo ne iš karto.
Dabar reikia labai greitai mąstyti. Nuskrendi į Šiaurės Korėją ir po dviejų valandų tiesiogiai iš Pchenjano jau praneši pasauliui, kad Kim Jong-ilo įpėdiniu taps jo sūnus. Palydovai, kompiuteriai ir kitos technologijos pavertė naujienų laidas tiesioginėmis.
— Ar įsivaizduojate save, dirbantį ką nors kita?
— Sunkiai. Turbūt iki gyvenimo galo būsiu užsienio korespondentas. Man tai teikia malonumą. Šis darbas yra nepakartojamas.