Kaip šviežio kraujo gavusiai komandai seksis sugyventi – netrukus pamatysime. Šiandien geltonieji imsis misijos, kuria bandys įrodyti, jog Lietuvoje nėra nereikalingų žmonių.
Kodėl mes, lietuviai, taip bijom senatvės? Ar visuomet sulaukę garbaus amžiaus jaučiamės tikrai gerbiami? Ar branda ir įgyta patirtis mūsų krašte vertinama? Kodėl žodis pensininkas – neretai siejamas su žodžiu varguolis ir tariamas su pašaipa?
Geltonųjų komanda ruošiasi misijai – rašo būsimas kalbas. Naujokai atsakingai susikaupę, senbuviai – nervingai išsiblaškę. Paliūniškis – nedidukas Aukštaitijos miestelis, šalia Panevėžio. Čia gyvena vos keli šimtai žmonių. Tarp jų yra ir auksarankių, ir bedarbių, ir šviesuolių. Geltonųjų komandos užduotis – būti išgirstiems, todėl apie tai turi žinoti kiekvienas Paliūniškio gyventojas. Bepigu gražiai pakalbėti. Tačiau vien kalbos, kad ir kokios gražios bebūtų be realių darbų tik ir lieka kalbomis.
Miestelio aikštėje pabendravę su paliūniškiais, projekto „Aš myliu Lietuvą“ dalyviai nusprendė neskubėti namo ir aplankyti vyriausius, vienišus miestelio žmones. Viena iš didžiausių likimo dovanų – bendravimas. To vyresniems žmonėms ypač trūksta. Juk išklausyti vyresnį žmogų, pasisemti jo patirties – dažniausiai taip ir neturime laiko. Nors tai būtų naudinga ir mums patiems. Kai kurie projekto „Aš myliu Lietuvą“ dalyviai kaimą savo, o ne televizoriaus akimis mato pirmąkart gyvenime ir tokie, kaimo žmogui įprasti darbai, dažnam miestiečiui dvelkia smagia egzotika.