Laidoje “Oranžinė manija” (TV3) krepšininkus kalbina žurnalistas ir dainininkas Marijus Mikutavičius. Liepos 6-ąją pradėtai rodyti laidai “Varom už Lietuvą” reportažus iš miestų ir miestelių, per kuriuos bumbsi tūkstančių žmonių varomas kamuolys, rengia Aistė Paškevičiūtė. Į darbą jau kibo ir tautos išrinktas “Viasat” krepšinio reporteris Audrius Miškinis, šiose abiejose laidose pateikiantis karščiausias krepšinio naujienas.
Visi trys “TV antenos” viršelio herojai atsakė į kelis klausimus apie krepšinį.
Aistė PAŠKEVIČIŪTĖ (25 m.). Laidų vedėja, TVM tarptautinio verslo vadybos bakalaurė. Fizinę formą palaiko jodinėdama.
— Kaip manote, kas Lietuvoje aistringesni krepšinio sirgaliai — vyrai ar moterys?
— Kiek teko būti rungtynėse, visada matydavau daugiau vyrų, tačiau balsų skardumu ir emocijomis moterys juos gerokai lenkia. Moterys ima viršų ne kiekybe, bet kokybe.
Jos visada ir visur jausmingesnės, pagautos azarto sukelia tokį triukšmą, kad maža nepasirodo!
— Kodėl krepšinis — populiariausia sporto šaka Lietuvoje?
— Oho, čia klausimas, į kurį atsakiusiam turbūt būtų galima įteikti Nobelio premiją! Manau, meilė krepšiniui yra įaugusi lietuviams į kraują ir perduodama iš kartos į kartą.
Galbūt jis toks svarbus dėl to, kad žengė koja kojon su mūsų tautiškumu, istorija, suverenumu, su mūsų kova už teisę būti lietuviais. Aš per jauna, kad prisiminčiau sovietmetį, kai siekėme būti tuo, kas esame, bet kai grumdavomės krepšinio mūšiuose su rusų komandomis, tai būdavo tarsi kova už laisvę. Lietuvos krepšininkai, skynę pergalę po pergalės, buvo tarsi laisvės fakelas.
Meilė krepšiniui lietuviams yra tokia pat įgimta, kaip ir meilė cepelinams ar šaltibarščiams.
— Koks krepšininkas jums yra pats gražiausias?
— (Ilgai juokiasi.) Lietuvos merginų ir krepšininkų santykiai yra komplikuoti. Jeigu mūsų krepšininkai grįžta su reikšmingomis pergalėmis, tampa visų garbinamais dievais. Tad vertinti juos kaip žmones nelabai įmanoma.
— Ar jūs galėtumėte būti krepšininko žmona?
— Ne, nors tai ir nuskambės nepopuliariai. Kieno žmona galėčiau būti, priklauso ne nuo specialybės, o nuo žmogaus. Tiesa, nepažįstu asmeniškai nė vieno krepšininko.
Žiūrint iš šalies jų gyvenimas atrodo labai sudėtingas. Niekada nežinai, kur ir kada atsidurs tavo vyras, ar pasirašys sutartį, ar nepatirs traumos, ar išvis gaus darbą.
Visi šie pokyčiai priklauso ne nuo žmogaus, o aš nelabai mėgstu būti aplinkybių įkaite. Krepšininko žmona turi būti labai atsidavusi savo vyrui ir šeimai. Toks gyvenimas apriboja pasirinkimo laisvę.
Marijus MIKUTAVIČIUS (40 m.). Žurnalistas, laidų ir renginių vedėjas, dainų autorius ir atlikėjas. Futbolininkas mėgėjas.
— Kiek procentų jūsų sielos priklauso futbolui ir kiek — krepšiniui?
— Jeigu krepšinį vertintume kaip sportą, o ne kaip Lietuvos rinktinę, santykis būtų 90:10 futbolo naudai.
Į krepšinį žiūriu kaip į patriotizmą. Kai žaidžia Lietuvos rinktinė, tampu aistringu krepšinio sirgaliumi. Jei kalbėtume apie patį žaidimą, man futbolas visada bus pati geriausia ir gražiausia sporto šaka, kokią tik yra sugalvojusi žmonija. Netgi gražiau negu skrydžiai į Mėnulį.
— Kokie žodžiai jums pirmiausia šauna į galvą išgirdus žodį “krepšinis”?
— Alus ir policijos komisariatas. Kodėl? Tiesiog po vienų krepšinio rungtynių su draugais
atsidūrėme policijoje. Mums atrodė, kad tik dainavome, bet pareigūnams pasirodė kitaip.
— Ar kada nors esate braukęs ašarą iš pralaimėjimo kartėlio ar pergalės džiaugsmo?
— Iš džiaugsmo iki šiol nesu verkęs, bet dėl pralaimėjimo — taip. Verkiau per krepšinį dar tada, kai buvau vaikas. Tąkart Kauno “Žalgiris” pralaimėjo CSKA.
Kitąsyk apsižliumbiau, kai 1998 metų pasaulio futbolo čempionato finale brazilai pralaimėjo prancūzams rezultatu 0:3. Negana to, tuomet dar stipriai susipykau su tėvu, kuris sirgo už prancūzus.
— Ką jaučiate išgirdęs, kai tauta traukia jūsų sukurtus “Tris milijonus”?
— Su šia daina susiję keli jausmų etapai. Pirmasis — kai tikėjau, kad ši daina yra labai gera, o kiti tuo netikėjo. Aiškino man, kad per daug žodžių, kad per sudėtinga ir taip toliau, bet aš žinojau, kad ta daina yra žiauriai gera.
Vėliau atėjo kitas etapas, kai man ji pasidarė visiškai “dzin”. Tuomet visi pradėjo ją dainuoti, o aš jau buvau jos pakankamai atsiklausęs.
Trečias etapas — laimingiausias. Dabar esu laimingas žmogus, kai po kokių nors rungtynių atsidaręs namų langus girdžiu kaimynus, plėšiančius mano “limonus”. Tuomet sakau sau: “Ei, žmogau, nežinau, kaip tau tai pavyko, bet bent jau vienoje vietoje gyvenime palikai šį tą prasminga.” Gera, kai mano daina kam nors padeda išreikšti begalinį džiaugsmą.
Audrius MIŠKINIS (40 m.). Verslininkas iš Rokiškio rajono Onuškio kaimo. Krepšininkas mėgėjas. Tautos išrinktas “Viasat” krepšinio reporteris.
— Kokia sporto šaka Lietuvoje galėtų konkuruoti su krepšiniu?
— Tai turėtų būti futbolas, nors jis mūsų populiarumo reitinguose laikosi gerokai silpniau nei krepšinis. Dar galėtų būti biatlonas ar rankinis. Bet kuriuo atveju futbolas — populiariausia sporto šaka pasaulyje.
— Koks žmogus yra labiausiai nusipelnęs Lietuvos krepšiniui?
— Be jokios abejonės, Arvydas Sabonis.
— Kaip patartumėte Lietuvos krepšinio sirgaliams deramai pasirengti būsimam Europos čempionatui?
— Manau, jie jau seniai pasirengę, laukia nesulaukia čempionato pradžios. Svarbiausia, kad sirgaliai turėtų kuo daugiau būgnų ir nepamirštų atsinešti jų į tribūnas. Ir kad niekada jų neišneštų. Kad pasidarytų visi kuo baisesnes, priešus gąsdinančias kaukes. Kad išmoktų ir panaudotų visas skanduotes.
Kad sirgdamas už Lietuvą kiekvienas atiduotų dalelytę savęs. Štai tada čempionatas tikrai bus įspūdingas!
— Kada krepšininkai gali išgerti alaus?
— Kada tik panori. O kodėl gi ne? Juk vieni žmonės troškulį malšina vandeniu, kiti — tik alumi. Beje, alus gali būti ir nealkoholinis.