— Ar daug nauja sužinojote vesdamas laidą “Ateities lyderiai”?
— Rengiant klausimus tekdavo paprakaituoti. Kai šie jau suformuluoti, jei niekas iš redakcinės kolegijos nesugebėdavo atsakyti, galvodavome, kad tuomet kažkas negerai. Jei klausimas per lengvas, irgi blogai. Per šį intelektinį žaidimą tikrai įgijau naujų žinių ir patirties.
Be istorijos, neblogai jaučiuosi humanitarinėje sferoje, turėjau minčių studijuoti literatūrą, nors mokytojas norėjo, kad studijuočiau matematiką.
O šiaip visada žavėjo bendroji fizika: Thomo Kuhno aprašyta vadinamoji fizikos revoliucija ar Isaako Asimovo darbai su kvapą gniaužiančia mintimi, kad mes visi — iš sprogusių saulių vidaus.
— Ar išprusę Lietuvos žmonės?
— Esu maloniai nustebintas, nes maniau, kad tokių yra mažiau. Vis dėlto mūsų jaunimas gana išprusęs — turime daug išradingų jaunų žmonių.
Tokioje laidoje kaip “Ateities lyderiai” atsigauna siela, nes įtariau, kad Lietuvoje daugėja kvailysčių. Matyt, paskubėjau darydamas tokią išvadą. Reikia tik į viską pažvelgti giliau.
— Pernai vasarojote sodyboje pas Editą Mildažytę ir ten rašėte knygą “Žalgirio mūšis — tautų mūšis” (šią knygą A.Bumblauskas sudarė su ukrainiečiu Borisu Čerkasu ir baltarusiu Igoriu Marzaliuku. — Red.). Norėjote pabėgti nuo miesto triukšmo?
— Ne, norėjau pabėgti nuo karščio. Vos grįždavau į Vilnių, iškart apsipildavau prakaitu. Pagalvojau apie dvi išeitis: pirkti daugiau ventiliatorių arba važiuoti į sodybą pas Editą ir Gintą (E.Mildažytės vyras Gintautas Vyšniauskas. — Red.) prie upelio.
Dirbau priepirtyje prie puikaus stalo. Kartais ateidavo Editos ir Ginto jaunėlis Mykolas ir priversdavo mane palošti kortomis. Kai nebūdavo draugijos, galvodavau ir rašydavau, o Edita ir valgyti atnešdavo, ir dar kai ko. Tikras rojus.
— Kaip apskritai visur spėjate? Vedate laidas televizijoje, rašote knygas (A.Bumblauskas yra daugiau kaip dešimties istorinių knygų autorius, bendraautoris ir sudarytojas. — Red.), dėstytojaujate Vilniaus universitete.
— Kai palikau visus didžiuosius administracinius postus, gyvenu savo stiliumi, o jis labai aiškus: skaityti knygas ir jas konstruoti, rengti projektus. Man nekyla klausimas, ar spėju.
Kita vertus, jau nelakstau kaip tuomet, kai buvau Istorijos fakulteto dekanas ir priminiau vaikišką sukutį.
— Kaip atsipalaiduojate?
— Į klausimą, kas yra mano hobis, kartais atsakydavau: įsėsti į troleibusą ir skaityti knygą. Taip išeina, kad neturiu jokio hobio, nes skaityti — mano darbas.
Mėgstu kiną ir muziką. Kita vertus, esu Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas ir man tas pomėgis turėtų priklausyti pagal pareigas.
— Kokį kiną mėgstate?
— Mėgstamiausias vienas — Quentino Tarantino “Bulvarinis skaitalas”. Gal dar Andrejaus Tarkovskio “Veidrodis”.
Visada stengiuosi pamatyti klasiką, visų pirma italų: Federico Fellini, Piero Paolo Pasolini, Michelangelo Antonioni, Roberto Rossellini, Bernardo Bertolucci.
Itin domiuosi Vidurio Europos kinu, kurį, manau, mes per mažai pažįstame. Pavyzdžiui, lenkų, čekų, vengrų kūryba. Ypač — vengrų.
Dar kartą peržiūrėjau Zoltano Fabrio “Penktąjį antspaudą” ir manau, kad tai yra galingas, bet visiškai neišpopuliarintas filmas.
— O kokios muzikos klausotės?
— Visokios. Nuo “Led Zeppelin” iki Johano Sebastiano Bacho ar bičiulio džiazo muzikanto Petro Vyšniausko.
— Su kuria istorine asmenybe norėtumėte papietauti?
— Iš lietuvių — su Vytautu, nes jo charakterį siekiau suprasti knygoje “Žalgirio mūšis — tautų mūšis”. Kėliau klausimą, o kam Vytautui tie politikos vingiai ir ar tai negalėtų būti kaip nors siejama su jo charakterio bruožais.
Mėginau suprasti Vytauto motyvus, kurie paprastai istoriniuose šaltiniuose neatspindimi. Tokie dalykai — visada fantazija.
Todėl tam, kad suprasčiau Vytautą, ir norėčiau pabendrauti su šiuo mūsų Didžiuoju.
O apskritai, matyt, labiausiai norėčiau pasėdėti su Winstonu Churchilliu (britų politikas, labiausiai išgarsėjęs Antrojo pasaulinio karo metais kaip Didžiosios Britanijos premjeras. — Red.). Jis — filosofas politiko kėdėje ir dar — demokratijos amžiuje, kuris neapkenčia asmenybių. Šios būdingos tik romantizmo epochai.
Niekas neabejoja W.Churchillio unikaliais nuopelnais per Antrąjį pasaulinį karą. Be to, jis — žavi asmenybė. Vien ko verti jo pasakymai.
Pavyzdžiui, į klausimą, kodėl taip ilgai gyvena, jis atsakė: “Kai tik pasitaikydavo proga atsisėsti, visada atsisėsdavau, kai tik pasitaikydavo proga atsigulti, visada atsiguldavau.”
Jis buvo linksmas žmogus — ir viskio mėgdavo išgerti, bet netikiu, kad per daug, nes nuveikė tokius didžius darbus.
— Turite sūnų Mangirdą ir dukterį Jogailę — vaikus irgi pavadinote istorinių asmenybių vardais?
— Mangirdo vardą sugalvojau ir — gėda prisipažinti — tik vėliau sužinojau, kad XV amžiaus Lietuvos didikų giminė Mantgirdai buvo vadinami ir Mangirdais.
Jogailę svarstėme pavadinti ir Jogile, bet vėliau kažkaip sustojome prie Jogailės.
Kai kas man sakė: “Bet juk čia — kaip Jogaila.” Na, ir kas, galvoju, jei Jogaila ir buvo blogas, kaip kai kas mano, vardas dėl to negali išnykti.
Jei Hitleris buvo Adolfas, nereiškia, kad turėtų nelikti Adolfų. Mano tėvas buvo Adolfas, o gimė jis tada, kai Hitleris dar nebuvo valdžioje.
Amžius. 54 metai.
Zodiako ženklas. Skorpionas.
Šeima. Išsiskyręs. Duktė Jogailė (28 m.) ir sūnus Mangirdas (33 m.).
Išsilavinimas. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas (1979 m.).
Karjera. Nuo 1979 m. VU istorijos dėstytojas, 1987 m. apsigynė daktaro (kandidato) disertaciją, 1990—2002 m. VU Istorijos fakulteto dekanas, nuo 2002 m. profesorius, nuo 2007 m. habilituotas mokslų daktaras.
TELEVIZIJA. Nuo 1988 m. dirba Lietuvos televizijoje. Vedė laidas “Lietuvos istorija”, “Būtovės slėpiniai” (125 laidos; už ją 1998 m. gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją), “Amžių šešėliuose” (apie 120 laidų), “Tūkstantmečio pokalbiai”, “Ateities lyderiai”.
Mėgstamiausias rašytojas. Mėgstamiausia knyga — Isaako Asimovo “Sprogstančios saulės”. Šiaip — totalinio humoro atstovai: Alfredas Jarry, Daniilas Charmsas, Konstanty Ildefonsas Galczynskis, Ilfas su Petrovu, Jaroslavas Hašekas ir, žinoma, Juozas Erlickas.
Dar — Oksfordo universiteto fizikos genijus Stephenas Hawkingas, rašantis apie visatos modelius ir norintis išsiaiškinti, kas buvo prieš Didįjį sprogimą.
“Pastaruoju metu buvau pasidavęs madai ir perskaičiau keletą Paulo Coelho knygų”, — prisipažįsta istorikas. Patinka Hermanno Hesse kūryba, iš poezijos — Raineris Maria Rilke. Mėgstamiausias poetas — Sigitas Geda.
Patiekalas. Iš lietuvių — rūgštynių sriuba su skilandžiu. Dar — chašlama: kaukazietiška baklažanų ir kitokių daržovių sriuba su jautiena.