Išvyksti kartą per metus, bet kiti įsivaizduoja, kad į Lietuvą grįžti tik pasikeisti kojinių? “Romantiška legenda, ir tiek. Bet mes jos nesistengiame paneigti”, — šyptelėjo M.Starkus.
Kai prieš ketverius metus jis ir Vytaras 20 metų senumo mersedesu leidosi per Afriką ir apie tai sukūrė doku-mentinį serialą “Afrika LT”, patys keliautojai vargu ar tikėjo, kad tokios išvykos taps tradicija.
Tačiau pasivažinėjimai senais kledarais tokiose vietovėse, į kurias ne kiekvienas lietuvis įkelia koją, prigijo televizijoje.
“Kartą Pietų Amerikoje”, kurį TV3 rodys rugpjūčio pabaigoje, — jau šeštas Martyno ir Vytaro kelionių dienoraštis.
Persikėlė į komercinę TV
“Turiu utopinę idėją. Jei tai priklausytų nuo manęs, kiekvieną Lietuvos žmogų už valstybės lėšas bent savaitei išvežčiau pagyventi užsienyje. Pamatyti pasaulio — labai naudinga. Neatsitiktinai anksčiau kaimuose seniūnais rinkdavo tuos, kurie jūrą buvo matę”, — samprotavo Martynas.
Norą keliauti paversti darbu, už kurį dar ir mokami pinigai, — keliautojų duetą galima vadinti laimės kūdikiais. Juolab kad, kaip pastebi Martynas, jų sumanymai pamažu tampa patrauklesni rėmėjams, iš kurių pinigų finan-suojamos kelionės.
Šįmet Martyno ir Vytaro nuotykiai kraustosi iš LTV į TV3 kanalą.
“Kodėl? Jokios paslapties, visi supranta, kad dėl reitingų šis kanalas yra patrauklesnis rėmėjams. Su LTV neat-sisveikinome visiems laikams, galbūt ateityje grįšime. Truputį juokinga — komercinis kanalas, privatūs rėmė-jai, o internete mus vis tiek vanoja, kad keliaujame už mokesčių mokėtojų pinigus”, — gūžteli pečiais M.Starkus.
Mašina — įgytas palikimas
Argentiną, Braziliją ir Čilę balandį aplankę lietuviai jau baigia dėlioti nufilmuotus įspūdžius į kelių dalių filmą.
Kai kas jų kelionėse nesikeičia — automobilių, kuriais didelius atstumus įveikia Martynas su Vytaru, vieta sąvartyne, o ne kelyje. Bet lietuviams atrodo kitaip.
“Mūsų dažnai klausia, kodėl nevažiuojame geresnėmis mašinomis — juk būtų greičiau ir patogiau. Bet ir ne taip įdomu. Į futbolo rungtynes, per kurias viena komandų paslaugiai prasiskirtų ir leistų mušti įvarčius, juk niekas neitų”, — aiškino Martynas.
Buenos Airių priemiestyje bičiuliai pamatė senutėlę septynvietę “Volkswagen Kombi” — mašiną, kurią labai mėgdavo hipiai. Martynas ir Vytaras, nenuostabu, įsimylėjo ją iš pirmo žvilgsnio.
“Ten toks žmogelis tėvo palikimą išpardavinėjo. Mašina mums kainavo per 6 tūkstančius litų. Automobiliai ten brangūs, nes jų įvežti iš užsienio nelabai galima”, — dėstė Martynas.
Snaigei pritrūko kvapo
“Važiuokite kad ir 10 tūkstančių kilometrų, o paskui kam nors parduosite už tokią pačią kainą”, — iš pardavėjo patarimą gavo lietuviai.
Gal būtų juo ir pasinaudoję, bet Snaigei, kaip mašiną pakrikštijo keliautojai, nuotykiai baigėsi anksčiau nei planuota.
Automobilis atlaikė kelionę iš Buenos Airių į Ušuajos miestą, laikomą piečiausiu pasaulyje, ir didžiąją dalį kelio atgal. Iki finišo likus vos 50 kilometrų, vis dėlto atėjo metas tarti “sudie”.
“Būtų atlaikiusi ilgai, bet mes patys ją nužudėme. Antroje kelionės pusėje pernelyg atsipalaidavome, 3000 metrų aukštyje Anduose bandėme važiuoti dideliu greičiu, iš priekio pučiant stipriam vėjui. “Užpjovėme” ją. Išlei-do paskutinį kvapą, tepalas išbėgo — likus visai nedaug iki bičiulio argentiniečio namų, saulei leidžiantis, sim-boliškai taip. Tyliai su ja atsisveikinome.
Kadangi nesame geri verslininkai, atidavėme ją beveik už dyką, o dabar jau sulaukiau žinių, kad ją baigia reanimuoti, variklis renkamas iš naujo”, — juokėsi M.Starkus.
Vagystė metro vagone
“Žioplumo mokestis” — keliautojų žodyne jau prigijęs terminas, reiškiantis nuostoliais kvepiančias klaidas, kai dar nesi perpratęs aplankytos šalies papročių.
Argentinoje jis buvo itin kurioziškas. Martyną ir Vytarą pasitikę vietos lietuviai griežtai įspėjo saugoti savo daiktus — esą kišenvagių Buenos Airėse tiek, kad net mokinukai įpratę kuprines nešiotis ant krūtinės.
“Važiavome metro, davėme lietuviui pasaugoti mažytę savo filmavimo kamerą. Iš jo, mus mokiusio saugotis, ją ir pavogė. Tik po kelių stotelių pajuto, kad kameros krepšyje nebėra.
Per daug nesikrimtome — psichologiškai tokiems dalykams visada esame pasiruošę. Nors truputį gaila — geras daiktas buvo”, — prisiminė Martynas.
Pavojai tykojo lūšnynuose
Pietų Amerikos žemynas nelaikomas itin saugiu turistams, tačiau Rio de Žaneiro lūšnynuose M.Starkus buvo sutiktas smalsiai, bet nepiktai.
“Kol Vytaras Buenos Airėse tvarkė mašinos pirkimo reikalus, mes su operatoriumi nukeliavome į Braziliją. Nakvojau tokiame rajone, kokius rodo filme “Dievų miestas”.
Šiukšlynas, vaikštinėja “apsipūtę” vietos gyventojai, kurie ten viską kontroliuoja, visi pistoletus nešiojasi.
Man davė pistoletą palaikyti, o operatorius kaip tyčia pirmu sykiu to nenufilmavo. Teko kartoti sceną. Kai dabar pagalvoju — mums juk ten bet ką galėjo padaryti. Turbūt tas pozityvus mūsų nusiteikimas persidavė ir jiems. Be to, ką iš mūsų paimsi?” — svarstė Martynas.
Ne taip linksma lietuviams buvo Argentinos priemiesčiuose.
Sykį Snaigė naktį sustreikavo neapšviestame rajone. Kitu automobiliu važiavęs pakeleivis argentinietis paklai-kęs atbėgo ir liepė kuo greičiau nešdintis, nes tai — blogiausia vieta, kokioje galima sustoti.
“Iš tamsos pradėjo slinkti žmogystos. Išbėgusi mergina su telefonu rankoje mums parodė judesį, lyg peiliu rėžtų gerklę. Karštligiškai permetėme aparatūrą į draugo mašiną, o savąją iš visų jėgų stūmėme. Išstūmėme į apšvies-tą vietą, pasidarė ramiau.
Paskui mums sakė, kad ten būtume turėję didelių nemalonumų. Bet suveikė netikėtumo efektas — ką čia tie keistuoliai daro? Maždaug tas pats, jei antilopė alkanam liūtui po nosimi žiovautų ir raivytųsi”, — kvatojosi Martynas.
Cepelinai žemės pakraštyje
Įspūdingas Perito Moreno ledynas Patagonijoje, kurį pavyko nufilmuoti iš arti. Kopimas per sniegą į kalnus Čilėje ir veikiantis Viljarikos ugnikalnis, kurio papėdėje gyvenantys žmonės miega pasiruošę sukrautas kuprines — bet kada gali tekti bėgti.
Šie įspūdžiai Martynui ir Vytarui įsiminė ilgam. Pietų Amerika, kurioje iki tol neteko lankytis, jiems kaip ypa-tinga vieta įstrigo dar vaikystėje — iš filmų apie Kapitono Granto nuotykius.
O štai Ušuajos miestas Argentinoje, Ugnies žemėje, kurį puošia lentelė su užrašu “Pasaulio kraštas”, lietuviams įsiminė tik kaip simbolis.
“Žinoma, kai susimąstai, gražu, piečiausias pasaulio miestas, bet šiaip daugiau niekuo neypatingas. Tokių vaizdų ir Norvegijos fiorduose galima prisižiūrėti.
Užtat Vytaras vietos parduotuvėje sugebėjo nupirkti visų reikalingų produktų ir išvirė didžkukulių. Labai bijojo, kad jie nesudribtų, bet pavyko puikiai ir dar buvo skanūs. Pavaišinome ir pavėpsoti atkeliavusius kinus iš Kanados. Mandagiai suvalgė po vieną, sakė, kad skanu, bet daugiau nebandė”, — rimtu veidu dėstė Martynas.
Nutrūktgalvis tautietis
Cepelinai pasaulio krašte nebuvo vienintelis lietuviškas kelionės akcentas.
Argentinoje Martynas ir Vytaras susitiko su Kazimiero Šlapelio dukterėčiomis. 1983-iaisiais miręs lietuvis buvo vienas garsiausių šios šalies lakūnų.
“Apie doną Kazimierą ten visi atsiliepia labai pagarbiai. Išprotėjęs — gerąja prasme — aviacijos pionierius. Buvo geras Antoine’o de Saint-Exupery draugas, Mėnulyje pasisvečiavęs Neilas Armstrongas jam ranką spaudė.
Radome ir nufilmavome Kazimiero lėktuvą. Mums tai buvo labai svarbi kelionės akimirka. Nuostabus jausmas: mes maži, mūsų nedaug, bet kai kurie lietuviai tokias aukštumas pasiekia. Reikia saugoti ir branginti tokias istorijas”, — svarstė Martynas.
Futbolo sirgalių nesėkmė
Didžiausias kelionės nesusipratimas — kad futbolui sielą pardavę serialo kūrėjai dėl šio sporto žaidimo pamišusiame žemyne taip ir nerado galimybių nueiti į varžybas.
Martynas ir Vytaras turėjo bilietus į komandos “Boca Juniors” rungtynes, tačiau jos netikėtai buvo nukeltos keletui dienų — sėdėti viename mieste ir laukti, kol bus žaidžiama, lietuviai neturėjo laiko.
Rio de Žaneire jų maršrutas irgi kiek nesutapo su rungtynėmis, tad lietuviai vėliau graužėsi nagus.
“Bičiulis paskui sakė, kad buvo labai smagu: sirgaliai įsisiautėjo, griuvo užtvaros, policija davė lazdų”, — su neslepiamu liūdesiu pasakojo Martynas.
Pajusti futbolo dvasią vis dėlto savaip pavyko — keliautojai įsitikino, kad anksčiau Argentinoje dievintas Diego Maradona žmonių pasąmonėje vietą pamažu užleidžia naujiems dievaičiams.
“Lionelis Messi, Carlosas Tevezas — jie kuklesni, ne tokie išsišokėliai kaip Maradona. Šie vyrukai nepamiršta tėvynės, skiria pinigų labdarai, grįžta į kaimus, atveža dovanų ir žaidžia su vaikais. Juos argentiniečiai labai gerbia”, — pastebėjo M.Starkus.
Spindesys ir skurdas
Montuodami serialą keliautojai laikėsi jau pasiteisinusio principo — nepaversti jo gražiu turistams skirtu atviruku.
“Bus ir gražių ledynų, ir purvinų veidų, ir springstantis variklis. Nepasakysi, kad ten itin daug skurdo. Potencia-liai Argentina, Čilė — labai turtingos šalys. Be to, mūsų kompanija neturi iškabos “Starkaus ir Radzevičiaus kelionės po skurdžiausias pasaulio vietas”.
Bet jei stovėsi ir giedosi — va, nuostabus paminklas, pilis, graži kopa, bus labai nuobodu. Su tuo susidūrėme, kai kūrėme serialą Kinijoje. Ten turėjome prižiūrėtoją, kuris labai pyko, kai kameras nukreipdavome į lūšnas. Sakydavo: jūs, užsieniečiai, pamatę aštuonias rožes ir šiukšliadėžę, būtinai filmuosite šiukšliadėžę. Na, taip, bet juk reikia ir tai parodyti.
Jei kurčiau tokį serialą apie Lietuvą, į Trakus turbūt užsukčiau tik tarp kitko. Važiuotume senais žiguliais, parodyčiau ir čigonų taborą. Taip tiesiog įdomiau”, — kalbėjo Martynas.
Vyrai nekaupia suvenyrų
Jau po pirmųjų kelionių jis ir Vytaras atsisakė įpročio kaupti suvenyrus — jie paskui dulka dėžėse ir yra niekam nereikalingi.
“Parsitempėme tada iš Afrikos visokių statulėlių — ir kam? Mes stengiamės kuo mažiau apsikrauti daiktais. Vytaras net pasiima tokius drabužius, kurių negaila palikti ar išmesti. Iš šios kelionės parsivežiau tik Patagonijoje padarytą peilį. Ten tai — labai populiarus suvenyras”, — šypsojosi Martynas.
Keliaudami, o paskui pasakodami apie savo nuotykius moksleiviams ir studentams Martynas ir Vytaras pastebi, kad kaskart grįžę jaučiasi pasikeitę.
Bendraujant su aplinkiniais atsirado daugiau pakantumo, o apsilankius parduotuvėse — mažiau noro pirkti šlamštą, kurio iš tiesų nereikia.
“Kai Afrikos kaime matai, kaip visiems pakanka vieno nespalvoto televizoriaus, susimąstai, ar tau tikrai kas mėnesį reikia naujų žaislų”, — pripažino Martynas.
Vytaras nori į Antarktidą
Kur ves kitos kelionės maršrutas? Ir ar galima keliauti kartu? Du klausimai, kurie visada nuskamba per Martyno ir Vytaro susitikimus su studentais ar moksleiviais. O atsakymo jie, sako, iš tiesų nežino.
“Yra keli variantai, bet nieko konkretaus. Vėl reikia rengti projektą, ieškoti rėmėjų. Yra daug maršrutų. Na, Antarktidoje nufilmuoti serialą būtų sunkoka, nors Vytaras labai norėtų”, — nusijuokė Martynas.
Turbūt būtų sunku ir Venecijoje. Ten juk neleidžiama važinėti automobiliais, nekalbant jau apie orą gadinančias senienas.
“Bet gal ten rastume prakiurusią motorinę valtį, iš kurios nuolat reikėtų semti vandenį?” — sužibo Martyno akys.
Senatvėje dirbs gidais
Vytaras darbuojasi LTV sporto redakcijoje, o Martynas prodiusuoja ne vieną TV projektą, rudenį galbūt grįš į laidos “Mūsų dienos kaip šventė” vedėjo kėdę.
Ar kelionės negalėtų tapti pagrindiniu jų pragyvenimo šaltiniu? Dueto skiltyje socialiniame tinkle “Facebook” buriasi vis daugiau jų kelionių gerbėjų. Gal kelionės neįprastais maršrutais galėtų virsti verslu?
Martynas purto galvą. Pirmiausia — Lietuva per maža šalis, kad atsirastų pakankamai norinčių trenktis per Azijos platumas ar Afrikos šunkeliais.
“Jei į mane kreipiamasi patarimo dėl tokių kelionių, visada stengiuosi padėti. Tokia informacija, patirtis turėtų būti nemokama. Nebent tų klausimų būtų tiek daug, kad atsakymams į juos neužtektų laisvalaikio. Be to, auginame vaikus, turime kitų darbų. Vien kelionėms kol kas neatsiduosime”, — įsitikinęs M.Starkus.
Čia pat Martynas priduria: kelionės jį nuoširdžiai žavi, o iš visų televizijoje nuveiktų darbų šį laiko kone svarbiausiu.
Kai M.Starkų gatvėje nepažįstami žmonės bado pirštais, jie jau šūkteli ne “Tangomanijos” ar sporto laidos “Trys milijonai”, o vieno iš kelionių serialų pavadinimą. Ir tai laidų vedėją labai džiugina.
“Kuo daugiau pasaulio pamatau, tuo man aiškiau, kiek mažai dar suprantu. Tai — lyg kova su vėjo malūnais. Neužtektų kelių gyvenimų, kad viską pamatytum”, — atsiduso Martynas.
Nuojauta kužda, kad atsikratyti kelionių bacilos jiems nepavyks. Net ir tada, kai televizijos kanalų vadovai, pamatę Martyną ir Vytarą gatvėje, skubės pereiti į kitą gatvės pusę.
“Senatvėje galėsime važinėti autobusu su turistais ir per mikrofoną pasakoti istorijas. Smagiausia, kad galėsime meluoti ir kalbėti bet ką. Po mūsų serialų vis tiek žmonės tikės”, — pensijos planą surezgė Martynas.