— Į televizijos ekranus perkelta trilogija “Nemylimi. Svetimi. Pasmerkti” pagal Edvino Kalėdos romanus buvo itin populiari. Serialo pabaigoje jūsų vaidinamas Normantas, kaip ir daugelis kitų herojų, žuvo. Ką reiškia aktoriui vaidinti mirtį?
— Kai sezono pabaigoje susirinkome į atsisveikinimo vakarėlį, pavadinome jį “numirėlių baliumi”, nes baigiantis serialui beveik visi buvome išžudyti.
Mirties nei teatre, nei televizijoje pernelyg nesureikšminu. Teatre niekas iš tavęs nereikalauja konvulsijų. Tiesiog nustoji vaidinti, ir viskas. Televizijoje mirtis irgi paprasta — pasukai už kampo, ir baigta.
Gyvenime mirtis baisi savo netikėtumu ir paprastumu, ypač jei žmogus miršta ne ligos patale.
Su vienu kolega kadaise diskutavome, kad įtikinamiausiai mirtis parodyta Sergejaus Bodrovo jaunesniojo filme “Seserys”. Ten buvo nufilmuotos kažkokios muštynės — vizualiai lyg ir nevykusios, tačiau tai atrodė taip tikra, taip realu! Kaukšt per galvą, ir viskas — žmogaus nebėra. Jokių kenčiančių ir į tolį žiūrinčių akių.
Kai kas nors miršta, patys prisifantazuojame, kaip be mirusiojo gyvensime. O išeiti anapus užtenka akimirkos.
— Jūsų įkūnytas Normantas buvo pasukęs klystkeliais. Ar gyvenime niekas jūsų netapatina su banditu?
— Kad tas mano Normantas — mažiausias banditas iš visų. Jis — tiesiog žmogus, įsipainiojęs į šį tą ne visai švaraus. Ryškiausias Normanto bruožas — nesugebėjimas kategoriškai pasakyti “ne”. Dažnai toks neryžtingumas ir tikrovėje lemia, kad susigadini gyvenimą sau ir kitiems.
— O pats ar mokate pasakyti “ne”?
— Kaip kada. Būtų neįdomu, jei žmogus visada būtų kategoriškas ir principingas arba minkštakūnis.
Man, kaip ir kiekvienam mūsų, būna visko. Kartais esu labai piktas ir visiems griežtai sakau “ne”, o kitą dieną tampu visai kitoks. Esu nuotaikos žmogus. Niekada nebūnu vienodas.
— Kodėl trilogija “Nemylimi. Svetimi. Pasmerkti” buvo tokia populiari?
— Pirmiausia todėl, kad režisierius Sigitas Račkys nuo pat pradžių buvo kategoriškai nusistatęs prieš visuomenėje susiformavusį bandito stereotipą: odinį švarką vilkintį skustagalvį erelio eisena.
S.Račkys net ir didžiausiame nusikaltėlyje ieškojo žmogiškumo. Visus šiuos herojus jis darė ne ateiviais iš kitos planetos, bet priartino prie paprasto žmogaus, pajėgiančio suprasti, nuo ko viskas prasideda, kokie motyvai priverčia pasukti klystkeliais. Juk kartais užtenka vieno klaidingo žingsnio ir kelio atgal nebėra.
Kitas dalykas — puiki kai kurių aktorių vaidyba. Pavyzdžiui, Tomos Vaškevičiūtės vaidybą pavadinčiau visų laikų geriausiu moters aktorės darbu televizijoje.
Įspūdinga, kaip ji kūrė Astos personažą visus trejus metus. Į savo heroję T.Vaškevičiūtė įdėjo tiek spalvų, tiek emocijų, tiek — gerąja prasme — žmogui nesuvokiamų poelgių, kad nori nenori laukdavai, kaip siužetas rutuliosis toliau. Net nenoromis imdavai sekti Astos istoriją. Jos ir nekentei, ir kartu išgyvenai dėl jos.
— Užsiminėte apie ribą, kurią priėjus lengva paslysti. Ar pačiam gyvenime teko atsidurti tokioje situacijoje?
— Mano būdas toks, kad dažnai rizikuoju. Jaučiuosi taip, lyg stovėčiau ant dangoraižio stogo ir artėčiau prie jo krašto, kad pažiūrėčiau, kaip arti galiu prieiti.
Gyvenime buvo visokių situacijų, bet — tfu, tfu, tfu — iki šiol pavykdavo tik pažiūrėti ir atsitraukti.
Man, kaip aktoriui ir kaip menininkui, maga kvėpuoti truputį giliau nei kitiems. Vis noriu patirti šį tą nauja, susilieti su dar vienu neišgyventu jausmu. Esu atviresnis aplinkai nei daugelis žmonių ir kartais galbūt jautriau reaguoju į kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, matydamas negyvą šunį.
Visus vaizdinius siurbiu kaip kempinė. Esu įsitikinęs, kad kai gyveni iš širdies, iš širdies ir vaidini. Nesuprantu aktorių, kurie užsidarę kambariukuose ar sektose mokosi kažkokios aktorinės technikos ir paskui ją rodo žiūrovams.
Gal man ta technika ir įdomi, bet tokio aktoriaus akyse nematyti tikro gyvenimo. Todėl man daug įdomiau stebėti aktorių su gyvenimo patirtimi, su paklydimais akyse. Tada dėl to žmogaus ir išgyvenu, ir tapatinuosi su juo.
Aktorius turi būti vienas iš minios, kad žmonės jį laikytų savu.
— Niekada neauginote šuns, bet trilogijoje buvote dviejų vilkšunių šeimininkas. Kaip pavyko juos prisijaukinti?
— Šuns neauginu pirmiausia dėl to, kad esu labai prieraišus. Sunkiai išgyvenčiau augintinio netektį ir ne tik ją. Man būtų sunku išeiti iš namų matant liūdnas išlydinčio keturkojo akis. Todėl visiškai nežinau, kaip reikia elgtis su šunimis.
Su seriale vaidinusiais šunimis kažkaip radome bendrą kalbą. Ekrane mes visi gražiai apsimetinėdavome. Pagal jų poelgius parinkdavau tinkamą komandą.
Pavyzdžiui, aš stoviu, o pagal scenarijų du vilkšuniai turi tupėti šalia. Atvažiuoja mašina, aš kadre, šunys ima nerimauti. Aš, neva jų šeimininkas, sakau: “Vėtra, sėdėt!” Bet šuo juk stojasi ir eina, kur jam reikia. “Bėk, bėk, pasilakstyk!”, pridedu tuomet. Tiesiog prisitaikydavau prie šunų.
Buvo juokinga filmuoti per plikledį, kai atsidarius garažo durims Normantas — orus ir išdidus — su dviem šunimis turi iš jo išeiti. O vaizdas — priešingas.
S.Račkys už kameros springsta iš juoko, nes Normanto orumo — nė kvapo: per plikledį šunys jį tįste tįsia.
— Seriale valdėte ne vieną automobilių servisą, bet pats nevairuojate. Kaip nutiko, kad iki šiol neturite vairuotojo pažymėjimo?
— Iš tiesų neturiu žalio supratimo, kaip apskritai mašina važiuoja.
Išmokti vairuoti nebuvo reikalo. Gyvenu pakankamai arti Vilniaus centro, tad Gedimino prospektas ir jame esantis teatras pasiekiami ir pėsčiomis.
Turiu daug vairuojančių kolegų, todėl vakarais, po spektaklių, jei reikia, kuris nors pamėtėja iki namų. Nemanau, kad Vilniuje mašina iš viso reikalinga: važinėti mažuoju autobusu ar retkarčiais taksi pigiau nei išlaikyti mašiną.
Automobilio labiau reikia vasarą, kai norisi nuvykti prie jūros. Aišku, ir dėl to nėra problemų: sėdi į traukinį ir riedi.
Nesu nusistatęs prieš vairavimą, bet dabar jau tingiu sėsti ir mokytis kelio ženklų.
— Ar daug gerbėjų laiškų sulaukiate?
— Laiškai šiais laikais — elektroniniai. Pasitaiko, kad žmonės dėkoja už vaidybą, rašo, jog jiems patiko. Tikrai nebaisu įsijungti kompiuterį.
— Kiek daug vaidinate gyvenime?
— Kuo tolyn, tuo retyn. Jaunystėje vaidinau daugiau, bet mūsų kurso vadovė amžinatilsį Dalia Tamulevičiūtė nuo studijų pradžios mums kaldavo: kuo didesnis aktorius gyvenime — tuo mažesnis scenoje.
Aktorius gatvėje turi būti paprastas, nepastebimas žmogus. Toks, kuris prisileidžia žmones ir kurį šie priima, kad jis galėtų iš jų kuo daugiau pasisemti.
— Kokios muzikos klausotės?
— Nuo mokyklos laikų mėgstu grupę “Akvariumas” su Borisu Grebenščikovu ir DDT su Jurijumi Ševčiuku — rusų roko korifėjus. Nors klausausi visokios muzikos, kai iš tiesų noriu šio to pasisemti, renkuosi juos.
— Ar esate buitiškas žmogus?
— Nesu iš tų, kurie visiškai nesigaudo realiame gyvenime, bet taip pat nepasakyčiau, kad buitis mano gyvenime užima labai svarbią vietą. Galiu būti visoks.
— Ar mokate ruošti valgį?
— Iš bado nemirčiau. Mėsos pasikepti moku.
***
AMŽIUS. 42 metai.
ZODIAKO ŽENKLAS. Dvyniai.
ŠEIMA. Žmona Živilė Baikštytė (38 m.) — balerina, duktė Marija (7 m.).
IŠSILAVINIMAS. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė aktoriaus meistriškumo studijas. Kurso vadovė — Dalia Tamulevičiūtė (1991 m.).
KARJERA. “Šiaurės Atėnų” teatras (1991—1993 m.), laisvai samdomas aktorius (1993—1995 m.), Lietuvos nacionalinis dramos teatras (nuo 1995 m.).
RYŠKIAUSI VAIDMENYS. Tomas — Tennessee Williamso “Stikliniame žvėryne” (rež. D.Tamulevičiūtė), Ivanovas — Antono Čechovo “Ivanove” (rež. S.Mykolaitis), dėdė Vania — A.Čechovo “Dėdėje Vanioje” (rež. A.Latėnas).