Televizijos šou “100 000 eurų grynais” dalyvaus dviejų žmonių komanda — giminės, draugai ar bendradarbiai. Jie 100 tūkst. eurų į rankas gaus jau pačioje žaidimo pradžioje.
Komandai bus įteikta 40 pakuočių po 2,5 tūkst. eurų. Užduotis — išsaugoti pinigus iki žaidimo pabaigos, stengiantis teisingai atsakyti į laidos vedėjo M.Mikutavičiaus užduotus klausimus.
Nežinodami teisingo atsakymo dalyviai galės rinktis kelis variantus, paskirstydami turimus pinigus dalimis pagal tai, kiek tiki, kad pasirinktas atsakymas yra teisingas.
Jei komanda savo pinigus statys tik ant teisingų atsakymų, žaidimą baigs turėdama 100 tūkst. eurų.
Prieš ketverius metus M.Mikutavičius pinigus dalijo žaidime “Taip arba Ne”.
“Kaip jaučiuosi dalydamas svetimus pinigus? — nusijuokė 40 metų M.Mikutavičius. — Puikiai! Tai — vienas nuostabiausių darbų, kuriuos gali dirbti: daliji ne savo pinigus, žmonės laimingi, o tau pačiam smalsu, kaip jiems seksis.”
— Televizijos žaidimuose sekasi toli gražu ne visiems. Ar nesijaučiate prastai, kai dalyvis galiausiai lieka tuščiomis kišenėmis?
— Tokie žaidimai smagūs tuo, kad tu nerizikuoji asmeniniais pinigais, bet turi didelį šansą laimėti. Nereikia užstatyti buto, parduoti televizoriaus ar automobilio, ir tai jau yra gerai.
Žinoma, nesmagu, kai kas nors nepasinaudoja puikia galimybe laimėti pinigų. Visada sergu už laidos dalyvius ir noriu, kad jiems sektųsi.
Kita vertus, normalu, kad tokiuose šou kas nors vis tiek galiausiai pralaimi.
— Žaidimo “100 000 eurų grynais” dar nepradėjote filmuoti, bet jau turite patirties panašiame šou “Taip arba Ne”.
Ar yra tekę guosti žaidėjus, kai didelės sumos jiems tiesiog išsprūsdavo iš rankų?
— Man būdavo žiauriai gaila, bet nesu jiems nei tėvas, nei Dievas.
Viskas, ką gali padaryti, — uždėti ranką ant peties ir pats, trūktelėjęs pečiais, pasakyti: “Taip irgi būna.”
Tiesą sakant, net nežinai, kaip elgtis tokiais atvejais, nes bet kokie paguodos žodžiai vis tiek skambės banaliai.
Labiausiai gailėdavau tų žmonių, kuriems pinigai yra nepaprastai svarbūs.
Aiškiai matydavau, kurie žaidėjai ir nieko nelaimėję neprapuls, bet kai kuriems itin norėdavosi laimėti, kad už tuos pinigus galėtų išleisti dukrą į mokslus ar nupirkti sūnui automobilį.
Tokie žmonės gyvenime nuolat stengiasi, kabinasi, bet ne viskas pavyksta ir jie vis tiek lieka vargo pelės.
Todėl jų ypač gaila. Juk žinai, kad laimėję jie bent šiek tiek susitvarkytų buitį.
Jei nepavykdavo, tokie dalyviai jautriau reaguodavo. Jie — nuoširdūs ir geri žmonės. Matydavai, kaip jie kremtasi, ir po laidos valydamasis grimą galvodavai: “Bliamba, pasaulis vis dėlto neteisingas.”
— Ar daug žmonių į tokius žaidimus ateina tik smagiai praleisti laiko?
— Manau, apie 80 procentų žmonių žaidime “Taip arba Ne” dalyvaudavo tikėdamiesi išlošti daug pinigų. Žinoma, pasitaikydavo ir tokių, kuriems į tai nusispjauti.
Juokingiausia, kad žmonės, kuriems labai reikia pinigų, televizijai yra patys blogiausi žaidėjai. Jiems pasiūlai mažiausią sumą, pavyzdžiui, 10 tūkstančių litų, ir jie daugiau nerizikuoja: pasiima pinigus ir nutraukia žaidimą.
Jie laikosi principo, kad geriau žvirblis rankoje nei briedis lankoje.
Televizijos šou daug įdomesni rizikuojantys ir drąsiai žaidžiantys žmonės, kurie nesibaimina nesėkmės, nes ši loterija jiems nieko nereiškia.
— Ar panašūs televizijos žaidimai gali padėti žmogui susitvarkyti gyvenimą?
— Jei visi dalyviai laimėtų po 100 tūkst. eurų, žaidimas bankrutuotų.
Tokie šou sukurti taip, kad laimėti galima, bet ne visada ir ne visiems. Tai — kaip loterija: vieni laimi, kiti — ne.
Panašūs televizijos šou ir gražūs tuo, kad kas nors pralaimi. O pralaimėti gali pasiekęs paskutinę stadiją, kai, atrodo, jau laikai sėkmę savo rankose. Tai šiek tiek panašu į sportą.
Be abejonės, šis šou yra gudrus reikalas ir nesukurtas tam, kad kam nors atiduotum pinigus. Jis sugalvotas taip, kad kas nors iš to uždirbtų. Tarp jų — ir aš, nes už tai, kad esu vedėjas, gaunu atlyginimą.
— Kokia šou “100 000 eurų grynais” esmė?
— Dalyviams bus pateikiami klausimai, bet suformuluoti taip, kad net turėdamas geras smegenis nebūtinai į juos atsakysi. Niekas neklaus konkrečiai: “Kada įvyko Žalgirio mūšis?”, “Kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas?” ar “Kas vadovauja Venesuelai?” Nieko panašaus!
Klausimai sukurpti taip, kad nežinotum tikslaus atsakymo, galėtum jį tik numanyti. Bendras išprusimas svarbus, bet daug svarbiau bus atspėti.
Klausimo pavyzdys galėtų būti toks: “Kuris Lietuvos premjeras — Kazimira Prunskienė, Andrius Kubilius, Algirdas Brazauskas ar Bronislovas Lubys — vadovaudamas Vyriausybei buvo vyriausias pagal amžių?”
Galėtų atrodyti, kad A.Brazauskas, bet, žinoma, suabejosi.
— Ar jūs pats kada nors kliovėtės loterijomis?
— Niekada. Nuo vaikystės nežaidžiu loterijose ir jomis netikiu. Vadovaujuosi vieno draugo principu: “Jei tau reikia pinigų, užsidirbk arba pavok.” Vogti nenoriu, loterijomis nepasikliauju, bet man nereikia nei vieno, nei kito — išgyvenu ir taip.
— Bet žinau, jog kartais užsukate į lošimo namus.
— Man tai — tiesiog pramoga. Žinoma, nesijaučiu patenkintas, kai pralošiu, bet einu ten neturėdamas jokio išskaičiavimo, tiesiog norėdamas praleisti laiką ir išgerti vieną kitą stiklą viskio.
Į kazino nežiūriu kaip į galimybę praturtėti, nes žinau daug pavyzdžių, kai žmonės lošia visą gyvenimą, bet nėra turtingi.
Apskritai kazino nelabai mėgstu. Užvakar buvau, prapyliau, ir nieko iš to gera.