— Kaip patekote į televiziją?
— Iš dangaus nusileidau. Jei rimtai, tiesiog vieną dieną sulaukiau LNK televizijos kvietimo ateiti į laidos vedėjų atranką.
— Jūsų Zodiako ženklui — Svarstyklėms būdinga ilgai dvejoti. Tačiau sutikote iš karto?
— Televizija mane traukė dar tada, kai dirbau spaudoje, o kai sužinojau, kad teks diriguoti šokių paradui, labai apsidžiaugiau.
Svarbiausia, kad būtų linksma dirbti. Tada darbui atiduodi visas jėgas. Neseniai ėmiau ir televizijos reportažus rengti.
— Studijuojate mediciną, rašote knygas, auginate 7 metų dukterį. Veiklos lyg ir netrūksta.
— Trūksta. Kai kurie žmonės mano, kad po darbo reikia tik ilsėtis. Juk jei nedirbsi, netobulėsi. Aš esu iš tų laimingų žmonių, kurie pomėgius sugeba paversti darbu.
Juk mes ir taip išnaudojame tik mažą dalį savo smegenų.
— Manote, kad visus darbus pavyks suderinti?
— Aišku, pavyks. Universitete pratybos vyks tik rytais, o filmuosiuosi kartą per savaitę.
— Iš kokio šaltinio semiatės energijos?
— Nėra jokio šaltinio. Pirmus du medicinos kursus tekdavo miegoti vos po porą valandų per parą, tik kartą per savaitę sau leisdavau atsipūsti kokias keturias valandas. Buvo net sušlubavusi sveikata.
Kai darbų sumažėjo, įpratau miegoti po 14 valandų. Nuo šiol taip tinginiauti nebegalėsiu, bet tikiuosi, kad mano baterijos jau įkrautos.
— Esate išleidusi du romanus...
— Pirmasis “O šventas naivume” pasirodė 2007-aisiais. Pagrindinė jo herojė Feridė — teatru kliedinti lengvabūdė mergina, bandanti įrodyti, kad jos tiesiog neįmanoma atstumti. Pastojusi ji sužino, kad gali pagimdyti kūdikį su Downo sindromu, todėl nutraukia nėštumą.
Antrajame romane “Stambulo mimoza” pasakoju apie pripažintą plastinės chirurgijos specialistą. Net meistriškas švytavimas skalpeliu nepajėgia užgydyti vyro širdies žaizdų.
Netrukus bus išleista ir trečioji knyga, kurios herojus — baleto artistas.
— Tikriausiai planuojate ir ketvirtą?
— Kol kas ne. Knyga — kaip vaikas. Kol laukiesi, negali pastoti vėl.
— Kiek tose knygose yra jūsų?
— Italų režisierius Federico Fellini yra pasakęs: ar kurčiau filmą apie plekšnę, ar apie filė, vis tiek jis būtų apie mane. Mano knygos nėra autobiografinės. Nors kai kurie draugai sako, kad rašau tik apie save.
Tik parašiusi trečią knygą išmokau rašyti. Į pirmą knygą autorius sudeda visą gyvenimą. Antrojoje bando ieškoti, ko reikia skaitytojams. O rašydamas trečiąją tai randa.
— Kas jus įkvepia?
— Man keista, kai žmonės klausia: kada rašote — rytais ar vakarais? Kiek brendžio įsipilate prieš rašydama? Ar užsirūkote?
Man atrodo, reikia rašyti tada, kai turi ką pasakyti.
— Žurnalistika tarnauja tiesai, medicina gelbsti gyvybes. Esate tikra altruistė.
— Kuo daugiau duodu, tuo esu laimingesnė. Bet jei nieko neturi, nėra poreikio ir duoti.
Manau, kad žmogui laimę teikia darbas. Jei mėgsti darbą, vadinasi, jau esi laimingas.
— Jei po metų neišvažiuosite į kokią nors pasaulio gelbėjimo misiją, kurios srities gydytoja norėsite tapti?
— Anksčiau svajojau tapti chirurge. Visi sakydavo: kokia gi iš moters chirurgė. Ginekologija atrodo patraukli, bet dabar nežinau.
— Gal televizija taip įtrauks, kad mesite mokslus?
— Bijokite Dievo! Ką čia kalbate? Mano mama — gydytoja, senelio brolis — psichiatrijos klinikos vedėjas Kaune, o prosenelio brolis buvo garsus šio miesto veterinaras. Galima sakyti, aš užaugau ligoninėje.
Tik anksčiau maniau, kad man nepavyks perprasti chemijos, todėl planavau pasirinkti kitą profesiją. Bet medicina visuomet buvo mano svajonė. Maloniausias kvapas man visuomet buvo tas, kurį pajunti pravėręs ligoninės duris, o gražiausias žmogus — vilkintis baltu chalatu ir dar su akiniais.
— Per LNK šokių projekto pristatymą pasirodėte pasipuošusi baltais angelo drabužiais.
— Dėl to, kad esu labai gera. Nereikia slėpti savo prigimties.
— Atrodote rami, kukli.
— Lietuviai kuklumą pernelyg sutaurina. Tai — nieko gero. Iš didelio kuklumo atsiranda tik nepasitikėjimas savimi. Jeigu ką nors gero padarei, nesigėdyk, o didžiuokis.
— Drąsios moterys žavi vyrus.
— Gerbėjų netrūksta, tačiau šiuo metu pagrindinė mano pareiga — užauginti vaiką. O vyras atsiras.
Jeigu kalbame apie vyrus, esu labai nešiuolaikiška. Negaliu mėnesį padraugauti su vienu ir ieškoti kito. Negaliu vaikščioti į pasimatymus tam, kad išbandyčiau, ar mes tinkame vienas kitam.
— Koks vyras jus patrauktų?
— Vyriškas ir nebijantis būti savimi. Gera, jei pajuntu, kad būdamas šalia manęs žmogus gali atsipalaiduoti.
— Tokių aplinkui šiuo metu yra?
— Dauguma mano draugų yra vaikinai, tačiau apie rimtesnius santykius su jais nėra nė kalbos. Turiu ir laiko patikrintų draugų, kurie mane matė visokią, kurie bet kada gali padėti.
Visi gyvenime sutikti žmonės priverčia kentėti, tačiau reikia atsirinkti, dėl kurių tai verta daryti.
AMŽIUS: 26 metai.
ŠEIMA: augina 7 metų dukterį Godą.
IŠSILAVINIMAS: Vilniaus universitete studijuoja mediciną, rudenį bus penktakursė. Baigusi Eimunto Nekrošiaus aktoriaus meistriškumo kursus. Yra studijavusi istoriją Vilniaus universitete, žurnalistiką Klaipėdos universitete, vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
MENINĖ VEIKLA: nuo 5-erių šoko Operos ir baleto teatro klasikinio ir modernaus baleto kolektyve “Polėkis”. Baigė penkias Balio Dvariono muzikos mokyklos chorvedybos klases. Mokėsi groti fortepijonu, operinio dainavimo.
VAIKYSTĖS SVAJONĖ: svajojo tapti vienuole, todėl daug melsdavosi.
MĖGSTAMI RAŠYTOJAI: Salmanas Rushdie, Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Victoras Hugo, Alessandro Baricco, Julio Cortazaras, Gabrielis Garcia Marquezas, Edith Wharton, Haruki Murakami.
POSAKIS, KURIUO DAŽNAI VADOVAUJASI: viskas, kas atsitinka, yra geriausia, kas gali atsitikti.