— “Negaliu tylėti” kalbėsite įvairiomis temomis. O kokiomis pati labiausiai mėgstate plepėti?
— Vienos tokios nėra. Dažniausiai jos susijusios su žiniomis ar darbu. Susirenkame su bičiuliais ir šnekamės apie televiziją.
— Yra temų, kuriomis diskutuoti jums sunku?
— Ašaringos temos. Bet jų laidoje irgi bus. Kai kalbama apie vaikų žūtį, tai nėra situacija, kurioje labai gerai jaučiuosi.
— Teks susidurti ir su pramogų pasaulio žvaigždėmis. Turbūt dirbdama žiniose nesidomėjote, kaip sekasi Radžiui ar Oksanai Pikul?
— Su tuo pasauliu buvau susijusi minimaliai. Kai kur šį tą paskaitydavau. Žinojau, kad vieni — atsibodę iki gyvo kaulo, o kiti dar tik bando išlįsti į dienos šviesą. Dabar suprantu, kad noriu to ar nenoriu, tie žmonės įdomūs žiūrovams. Tenka išeiti pradžiamokslį (juokiasi). Pirmas įspūdis — varge, jie visai nenormalūs. Dirbtiniai bandymai pritempti save prie Holivudo, mėgdžioti užsienio žvaigždes — į tai žiūriu skeptiškai.
— Ar apie žurnalistiką svajojote nuo mažens?
— Ne, norėjau būti aktorė. Dalyvavau “Dainų dainelėje”, į sceną verždavausi, reikia ar nereikia. Tik drąsos pasirinkti šį kelią pritrūko. Gal ir gerai — abejoju, ar būčiau gera dramos aktorė. O antraplaniai vaidmenys ar darbas TV serialuose turbūt manęs nedžiugintų. Aktoriai turi paglostyti sau savimeilę.
Ir dabar su bičiuliais rengiame saviveiklos spektaklius, ir to man pakanka.
— Tai teisininkės ar ekonomistės karjera neviliojo?
— Ne, skaičių pasaulis man yra tolimas. Visi sunkiausi mano darbai susiję su paskolų ėmimu ar dokumentų tvarkymu. Man tie dalykai — labai nemieli.
— Buvo laikas, kai darbo žiniose nebūtumėte keitusi į jokį kitą?
— Taip. Dirbau Panevėžio televizijoje, vėliau — regioninėje sostinės televizijoje. Iš ten buvau pakviesta į LNK. Dirbau žiniose, išėjo Vilma Čereškienė, vėliau — Rokas Žilinskas, buvau pakviesta vesti žinių laidos. Tai buvo nauja, neatsibodę, įdomu.
Bet kai sulaukiau kvietimo vesti “Negaliu tylėti”, susimąsčiau — žiniose dirbau 15 metų. Viskas, ką galėjau padaryti, jau padaryta. Gal verta imtis šio to nauja?
— LNK šįmet žinių vedėjos kėdėje jus pakeitė kita žurnalistė. Kaip reagavote?
— Nusprendžiau garbingai baigti darbus. Nė nežinau, kodėl mane pakeitė, ir nebuvo jokio noro aiškintis. Buvo sudarytos sąlygos toliau dirbti žiniose žurnaliste. Iš pradžių net pamaniau — na, ir gerai, gyvenimas bus ramesnis. Buvo minčių apskritai keisti darbo sferą, pavyzdžiui, eiti į ryšių su visuomene sritį. Bet tada atsirado “Lietuvos ryto” televizijos pasiūlymas.
— Galėtumėte gyventi nesirodydama TV eteryje?
— Be problemų. Kiekvienas žmogus yra šiek tiek narcizas. Aš tą poreikį pasirodyti jau patenkinau. Per akis, tikrai užtenka. Ir tėvams sakiau: “Nusiraminkite, nieko čia baisaus.” Jiems, dešimtmečius dirbusiems tą patį darbą, dėl tokių pasikeitimų buvo neramu.
— Ar naujasis darbas smarkiai pakeis jūsų dienotvarkę?
— Dabar joje — chaosas (juokiasi). Anksčiau reikėdavo į darbą eiti 14ą, dabar — 11 valandą. Nieko nespėju. Bet reikia tik persiorientuoti. Dabar mano grafikas yra kur kas laisvesnis.
Keisis ne tik dienotvarkė. Žiniose esi griežtai įrėmintas, tavo darbas — tik ramiai, sklandžiai pateikti informaciją, bet ir ten, pakeitusi plaukų spalvą, sulaukdavau daug komentarų. Pokalbių laidų vedėjos aptarinėjamos nuo galvos iki kojų. Teks prie to priprasti.
— Nereikės vilkėti tvarkingų švarkelių. Norėtųsi juos apipilti benzinu ir sudeginti?
— Ne, bet tai — žinių drabužis. Dabar norėsiu ir galėsiu rengtis įdomiau.
— Turite savų būdų atsipalaiduoti nuo darbų?
— Jų — daugybė. Nuvažiuoti su draugais į sodybą, vaikščioti po mišką, fotografuoti, skaityti knygas. Šokinėti su parašiutu nėra jokio reikalo (juokiasi). Prieš keletą metų buvau susirgusi keksiukų kepimo manija. Tempdavau juos į darbą kolegoms. Dabar labai juokinga, bet tada atrodė įdomu. Buvo apėmęs noras tapyti aliejumi, bet dabar paletė ir dažai laukia įkvėpimo. Labai patinka keliauti.
— Gyventi užsienyje nenorėtumėte?
— Ne, man smagu Lietuvoje. Labai gražus ir gimtasis Panevėžys. Esu jo patriotė.
— Bet juk jį vadindavo nusikaltimų sostine.
— Taip ir buvo mano paauglystėje. Vakare sutemus namo eidavau pakrūmėmis — kad nepastebėtų tie, kurie važiuoja automobiliais. Žinodavau, kad gali įsitempti ir nusivežti.
— Buvote kritusi į akį žmogui, su kuriuo nelabai norėtųsi bendrauti?
— Buvau. Jį vėliau nužudė — pagarsėjusi “Svainijos” istorija. Neilga pažintis — tiesiog pasivaikščiojome kartu.
— Šiuo metu turite antrąją pusę?
— Rašykite, kad turiu, bet niekaip negaliu nusitempti prie altoriaus (juokiasi).
— Turite kasdienių ritualų?
— Taip. Ryte — pasivaikščiojimas ir grikių košė. Ją valgau kasdien. Buvo laikotarpis, kai grikiai trumpam dingo iš parduotuvių. Man buvo baisu. Grikiai mano virtuvėje — garbingiausioje vietoje.
Amžius: 38 metai.
Išsilavinimas: baigė renginių režisūros studijas dabartinėje Vilniaus kolegijoje, Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos bakalauro diplomą.
Vaidmuo: 2009aisiais miuzikle “Žerai” sukūrė Velnio Babos vaidmenį.
Knygos: įvairių autorių. “Jie keičiasi pagal laikotarpį. Kaip ir dauguma, sirgau Haruki Murakami knygomis, bet namie yra ir “Čipolino nuotykiai”, — sako Asta.
Tolimiausia kelionė: su bendradarbiais į Tailandą. Kitais metais Asta norėtų aplankyti JAV.