Italų kino studijos „Cattleya” ir lietuvių bendrovės „Nordic Productions” statomame filme greta garsiojo amerikiečių aktoriaus Johno Malkovichiaus vaidins ir būrys lietuvių artistų.
Tai – profesionalūs aktoriai Jokūbas Bareikis, Airida Gintautė, Kęstutis Jakštas, Daiva Stubaraitė. Taip pat – kino aktorystės neragavę Arnas Fedaravičius, Vitalijus Poršnevas, Vilius Tumalavičius, Arnas Sliesoraitis.
Su 61 metų G.Salvatoresu kalbėjomės jo kabinete „Cattleya” kino studijoje. Virš režisieriaus rašomojo stalo kabo lietuvių aktorių portretų fotogalerija. Romoje tądien buvo beprotiškai karšta, bet G.Salvatoresas mintimis jau klaidžiojo po vėsų Vilnių, kur netrukus prasidės jo karjeroje didžiausio kino kūrinio filmavimo darbai.
– „Sibirietiškame auklėjime” vaidins ir lietuviai. Ką manote apie jų pasiruošimą?
– Lietuvoje radau aktorių, kurie dar tik pradeda vaidinti, bet jie – tikri šaunuoliai, nes vaidindami moka likti savimi.
Matote, itališkoji aktorystė remiasi „commedia dell’arte” tradicijomis, jūsiškė artimesnė Konstantino Stanislavskio mokyklai, vadinasi, ji yra arti kino.
– Galėtumėte kurį nors išskirti?
– Visi aktoriai, su kuriais teko bendrauti, – šaunūs. Pasakysiu daugiau – jų gabumai ir talentas tikrai ryškesni nei jų vienmečių Italijoje.
– Ar galima jus pavadinti niekada nepavargstančiu režisieriumi? Išbandėte daugybę kino žanrų – nuo buitinių komedijų iki fantastikos. Vis imatės ko nors nauja. Kas jus stumia į priekį?
– Na, gal perdedate. Šiuo momentu jaučiuosi pavargęs.
Kita vertus, po filmo „Viduržemio jūra”, kuris 1992 metais pelnė „Oskarą”, pasakiau sau: „Na, gerai, jei tai nutiko, kodėl tuo nepasinaudoti ir nepabandyti ko nors išmokti, padaryti ką nors nauja.” „Oskaras” suteikia galimybę rinktis – ne tik didelį biudžetą, bet ir įvairius žanrus.
Stengiuosi nesustoti, ieškoti. Rodos, Pablo Picasso sakė: „Kol ieškai, tol nesensti.” Nepakenčiu daryti to, ką jau sugebu. Man patinka eksperimentuoti, veržtis į naujas teritorijas. Tai skatina imtis vis naujų žanrų, bet žiūrovai, žinoma, juose vis tiek pastebi tam tikrą stiliaus vienovę.
Daug ką išbandžiau – fantastiką, linksmas komedijas ir dramas. Jei ateis diena, kai pajusiu, kad nepajėgiu sugalvoti nieko nauja, mesiu kiną.
– „Sibirietiškas auklėjimas” ir bus ta nauja kino teritorija, kurią kritikai jau pakrikštijo terminu „isternas”?
– Tai žodžių žaismas, bet tam tikra prasme jis teisingas. Man šis filmas susijęs bent su trimis iššūkiais. Tai bus mano pirmasis filmas anglų kalba, nes jame vaidina J.Malkovichius ir lietuvių aktoriai. Juosta skirta plačiajai tarptautinei kino rinkai.
Antrasis iššūkis – siužetas, nes veiksmas trunka apie dešimt metų. Tai išties ilgas laikas, per kurį spėja užaugti vaikai ir pasenti suaugusieji. „Sibirietiškame auklėjime” pasakojama apie Sovietų Sąjungos griūtį, didžiulių perversmų dešimtmetį.
Yra ir trečiasis iššūkis: jei aš sakau „isternas”, vadinasi, filme turėtų būti kažkas tokio, kas yra visiškai priešinga Vakarams, kažkas tokio, kas vyksta tik Rytuose. Mūsų filme kuriamas pasaulį, kuris neegzistuoja. Pasakojimą pradedame nuo 1988-ųjų, o baigiame 2000-aisiais.
– Italų rašytojas Roberto Saviano pastebėjo, kad Nikolajus Lilinas knygoje „Sibirietiškas auklėjimas” kalba apie „dorus nusikaltėlius”.
Kaip vertinate tokį prieštaravimą?
– Na, Italijoje mes prie tokių dalykų esame įpratę.
Pavyzdžiui, kalbėdami apie mafiją. Žinoma, ne šių dienų, bet apie XIX amžiaus mafiją.
Filme laisvai interpretuojama knyga. Tiek knygoje, tiek filme išties daug kalbama apie Sibiro nusikaltėlius.
Bet nepamirškime, kad yra ir religija. „Doriesiems nusikaltėliams” tai labai svarbus dalykas. Sibirietiško auklėjimo simboliai – pistoletas, peilis ir stačiatikių kryžius. Mūsų „isternas” – tai filmas apie keršytoją, savotišką mūsų laikų Robiną Hudą.
Sibiro „doriesiems nusikaltėliams” nesvetima ir tam tikra etika. Jie sako, kad žmogus negali turėti daugiau, nei jo širdis pajėgia mylėti. Tarkime, pinigai negali būti laikomi namuose, nes jie – purvas.
„Sibirietiškame auklėjime” esama labai keistų prieštaravimų, ne visi jie šiandien būtų priimtini. Yra nusikaltėlių, bet veikia ir etinės normos. Kai globalizacija tas etines normas sunaikina, tada ir „dorieji nusikaltėliai” tampa paprasčiausiais nusikaltėliais.
– Kodėl šiam sudėtingam filmui pasirinkote Lietuvą?
– Dėl Vilniaus. Jis turi vieną įdomią savybę: atskiri kvartalai architektūriniu požiūriu yra labai skirtingi. Toks įspūdis, kad viename mieste buriasi daug atskirų miestų.
Būtent taip yra ir knygoje.
– Filmuojant reikės ir sibirietiškos žiemos?
– Taip, žiemos ieškosime. Vienas filmo epizodas bus sukamas žiemą, bet mieste. Tad daugiausia laiko praleisime Vilniuje.
Tiesa, filmuosime ir miškuose – žiemą, kai jau bus užšalę ežerai, upės.
– Koks pirmasis įspūdis atvykus į Vilnių?
– Matote, aš esu teatro žmogus. Pirmasis dalykas, kurį žinojau apie Lietuvą, – kultūrinės ir teatrinės tradicijos. Vilniuje iškart aiškiai suvoki, kad čia esama senų teatro tradicijų. Toks buvo pirmas mano įspūdis. Tai man labai patiko.
Dar man patiko jaunimas gatvėse. Vilniuje jo gerokai daugiau nei mūsų Italijos miestuose. Vilniaus senamiestis – nedidelis, bet puikus, panašus į Vienos senamiestį. Čia daug bažnyčių, daug įvairių konfesijų, kurios puikiai sugyvena. Nuostabu.
Vilnius – ir tam tikrų prieštaravimų miestas. Tačiau tai yra gerai, nes dėl to jis nemiega. Ne taip, kaip dažnai pasitaiko Italijoje.
Aš, žinoma, kalbu ne apie politinius, o daugiau apie tuos socialinius dalykus, kuriuos spėjau pastebėti.
Be to, Vilnius – Eimunto Nekrošiaus miestas. Man tai – labai svarbi teatro asmenybė.
Lietuvoje iš viso aš praleidau maždaug du mėnesius. Spėjau pajusti tam tikrą žmonių melancholiją, bet ji švelni! Aš ją dar turiu perprasti!
– Kokie didžiausi sunkumai laukia kuriant „Sibirietišką auklėjimą”?
– Tai visais aspektais labai sudėtingas filmas. Vilniuje, pavyzdžiui, teks pakeisti visas iškabas, nes filmo veiksmas vyksta ne Lietuvoje.
Tačiau šias technines problemas, manau, sklandžiai įveiksime – pas jus daug puikių kino profesionalų.
Didžiausias filmo sunkumas, manyčiau, – pats filmas. Tai didžiulis projektas. Aš įpratęs dirbti su 40 žmonių trupe, o Vilniuje jų bus net 95.
Tam tikrų sunkumų kels ir šaltis, žiema. Nors pirmieji filmavimo darbai vyks rugsėjį ir spalį, tad orai, tikiuosi, bus tinkami.
– Ant jūsų darbo stalo guli kažkokie paslaptingi brėžiniai. Kas tai?
– Tai aktorių tatuiruočių eskizai. „Sibirietiškame auklėjime” rašoma, kad tatuiruotėse užkoduota viskas, ką Sibiro žmogus nuveikė per gyvenimą.
Kuo ilgesnis gyvenimas, tuo daugiau tatuiruočių. Pavyzdžiui, Kuzia (J.Malkovichius) bus tatuiruotas nuo galvos iki kojų!
– Tatuiruotės nebus tikros?
– Ne, kažin ar aktoriai būtų patenkinti. Bet įvairių problemų aktoriams netrūks, nes, tarkim, jie turės depiliuotis visą kūną. Be to, visą filmavimo laiką jiems teks vaikščioti tatuiruotu kūnu.
– Lietuviams Sibiras – skaudus žodis!
– Žinau. Urkų tautos likimas (Stalinas ją deportavo į Padniestrę. – Red.) galbūt turi tam tikrų sąlyčio taškų su lietuvių likimais? Aš apie tai galvojau!
Vengdami žodžio „Sibiras” bandėme įvairius filmo pavadinimo variantus, bet liko originalusis.
– Gyvenate Milane, bet gimėte Neapolyje. Kuo jaučiatės – milaniečiu ar neapoliečiu?
– Neapoliečiu. Neapolis – miestas, kuriame tragedija ir komedija visada yra šalia viena kitos.
– Kalbama, jog būtent jūs fantastiniame filme „Nirvana” išpranašavote, kad ateityje atsiras socialinis tinklas „Facebook”.
– Tai 1996-ųjų filmas. Tarkime, nujaučiau tam tikrus dalykus. Tuomet domėjausi šia tema, skaičiau Nicholo Negroponte’s veikalus apie kompiuterio ir žmogaus santykį.
Internetas – galingas informacijos skleidėjas. Būtent internetas padėjo išsilaisvinti Šiaurės Afrikai!
Jei prakalbome apie internetą, dar kartą turėčiau prisiminti Vilnių, kur belaidis internetas yra kone visur. To, deja, negalėtume pasakyti apie Italiją.
Tiesa, aš esu ir gana kritiškas interneto atžvilgiu, ypač tada, kai tinklas tampa didžiuliu virtualiu prekybos centru.
Kūrybinėje biografijoje – žanrų įvairovė
Prieš 61 metus Neapolyje gimęs G.Salvatoresas pasaulinę šlovę pelnė 1992 metais, kai jo juosta „Viduržemio jūra” buvo pripažinta geriausiu užsienio kino filmu ir apdovanota prestižine „Oskaro” statulėle.
Po garbingo apdovanojimo G.Salvatoresas išbandė daugybę įvairiausių kino žanrų. Jo kūrybinėje biografijoje – tipiška itališka buitinė komedija „Happy Family”, fantastinis filmas „Nirvana”, kelionių trileris „Ekspresas į Marakešą”, psichologinė drama „Dantys”, populiaraus rašytojo Niccolo Ammaniti romanų „Aš nebijau” ir „Kaip Dievas liepia” ekranizacijos ir net politinė-socialinė drama „Pietūs”.
Italijoje labai garsaus, bet užsienyje mažiau žinomo režisieriaus G.Salvatoreso juostose dažniausiai filmuojasi tie patys aktoriai, režisieriaus bičiuliai – populiarusis Diego Abatantuono, Sergio Rubini, kiti.
Juosta statoma pagal rusų rašytojo romaną
„Sibirietiškas auklėjimas” statomas pagal 31 metų rusų rašytojo Nikolajaus Lilino romaną. N.Lilinas gyvena Turine. Pirmąją savo knygą „Sibirietiškas auklėjimas” parašė ne gimtąja, o italų kalba.
Italų kritikų nuomone, knyga apie „dorus nusikaltėlius” – urkų tautos atstovus, Stalino deportuotus iš Sibiro į Padniestrę, – netikėta ir unikali. Tai į jokius literatūros žanrus netelpantis bandymas aprašyti vaikino Kolymos brendimą profesionalių banditų visuomenėje, kurioje galima žudyti, bet negalima prievartauti moterų, galima plėšti, bet negalima skolinti už palūkanas arba namuose laikyti pinigų, nes jie – purvas.
Turtingą gyvenimo patirtį Kolymai perteikia jo senelis Kuzia. Šis „dorųjų nusikaltėlių” autoritetas turi oficialų „tatuiruotojo” titulą, jis moko tatuiruočių meno jaunąjį Kolymą. Knygoje įtaigiai perteikiamas tatuiruočių vaidmuo sibiriečių gyvenime.