Pagrindinis filmo herojus Richardas O‘Barry išgarsėjo ir praturtėjo dresuodamas delfinus populiariam televizijos serialui „Fliperis“. Tragiškas įvykis, kai jo akyse žuvo jauna delfinė, paskatino Richardą permąstyti didžiules pajamas duodančio delfinų verslo prigimtį ir jis tapo delfinų teisių gynėju. O'Barry tvirtina, kad delfino šypsena – viena didžiausių pasaulio apgavysčių, kuri perša nuomonę, jog delfinai visuomet laimingi.
Į nelaisvę patenkantiems ir delfinariumuose pasirodantiems gyvūnams bent jau pasiseka likti gyviems. Mažo Japonijos kaimelio Taidži žvejai įvilioja delfinus į nuo pašalinių žvilgsnių saugomą užutekį ir ten dvi dienas kankinti gyvūnai drastiškai nužudomi. Kiekvienų metų rugsėjį vykdomų žudynių dienomis 23 tūkstančiai delfinų paaukojami dėl didžiulę paklausą turinčios delikatesinės mėsos.
Mažai kas žino, kad delfino mėsa netinkama valgyti dėl joje esančio pavojingai didelio gyvsidabrio kiekio. Japonijos verslininkai greitai rado nišą ir lengviau sugaunamų delfinų mėsą pradėjo tiekti į parduotuves bei restoranus kaip banginių mėsą.
Filmas atskleidžia, kaip Richardo O'Barry‘o į vieną komandą suburtiems įvairių profesijų amerikiečiams pavyko nufilmuoti šiurpą keliančius ir iki ašarų jaudinančius vaizdus. Kruopščiai suplanuotos naktinės operacijos metu drąsuoliai rizikavo gyvybėmis – juostos režisierius būtų suimtas, jei tik dar kartą atvyktų į Taidži, ir būtų pasodintas į kalėjimą už nusikalstamą veiklą. Ar gali būti, kad į nešvarų verslą įsipainiojusią Taidži valdžią saugo nusikalstamos struktūros?
2009-aisiais „Įlanka“ (2009 m., rež. Louie Psihoyos) įvertinta „Oskaru“ geriausio dokumentinio filmo kategorijoje.
Daugelio manymu, šis filmas – nusikaltimus prieš gamtą demaskuojantis šedevras. Kiti filmą laiko žaliųjų propaganda. Kaip yra iš tikrųjų? Koks iš tiesų delfinų intelektas, ar nuodinga jų mėsa ir kodėl delfinai mums tokie mieli? Apie tai – Bernardo Gailiaus pokalbis su psichologu profesoriumi Albinu Bagdonu.