Lagaminai — įvairaus dydžio ir visi atidaryti. Toks vaizdas pirmiausia krinta į akis jaukiame bute Vilniaus centre, kuris kelioms dienoms tapo ir Dexterio namais.
45-erių aktorius, vedęs režisierę Dalią Ibelhauptaitę, Lietuvoje yra dažnas svečias. Išvydę jį, su knyga rankoje traukiantį į pamėgtą blyninę sostinės Senamiestyje, daug kas jau nesistebi.
Tiesa, šįkart porai dienų į Lietuvą atvykęs vyras turėjo ypatingą misiją. „Atvežiau Daliai drabužių. Orai vėsta, o ji vis neturi laiko grįžti į Londoną”, — nusijuokė aktorius.
Surimtėję sėdamės ant sofos kalbėtis. Dexteris, kaip visada, — įdėmiai klausimus sekantis ir entuziastingas pašnekovas. Šįkart gal net labiau užsidegęs nei kada nors anksčiau, mat pasakoja apie išsipildžiusią didelę svajonę.
Vos keliolika dienų anksčiau San Sebastiano kino festivalyje Ispanijoje buvo pristatytas „Laukinis Bilas” — pirmasis D.Fletcherio režisuotas filmas.
Keli įtakingi britų leidiniai tuoj pat pažėrė komplimentų juostai apie iš kalėjimo išėjusį pašlemėką Bilą (akt. Charlie Creedas-Milesas). Grįžęs į namus Bilas sužino, kad jo vaikų motina juos paliko. Vyresnėlis Dinas (akt. Willas Poulteris) priverstas dirbti, nors jam tėra penkiolika — tenka rūpintis mažuoju broliu Džimiu (akt. Sammy Williamsas). Bilo laukia nelengva užduotis — vėl užmegzti ryšį su vaikais.
San Sebastiane filmas pelnė ovacijas ir jaunosios publikos simpatijų prizą. Apie patirtį režisieriaus kėdėje ir filmo subtilybes D.Fletcheris papasakojo „TV antenai”.
„Kaip apibūdintumėte savo filmą lietuviams, kurie dar nėra jo matę?” — paklausiau Dexterio.
— Tai tėvo ir sūnų istorija. Iš niūrios praeities brendantis pagrindinis veikėjas Bilas bando elgtis gerai, bet jam vis nesiseka. Tai filmas, kupinas širdies, humoro ir vilties.
— Atrodo, jūsų filmas daug kam patiko. Ar labai nerimavote dėl to, kaip jis bus sutiktas?
— Žinoma. Žiūrovų atsiliepimai reiškia daug. Juk 18 mėnesių gyvenau tik šiuo filmu, pažįstu jį kaip penkis savo pirštus, mačiau jį gal 250 kartų ir labai juo tikiu. Kita vertus, jau tiek sykių žiūrėjau, kad nejaučiu emocinio ryšio su juo, negaliu būti objektyvus.
Kai San Sebastiane parodėme filmą, salė prapliupo plojimais ir šūksniais. Stebuklinga akimirka. Ten buvau aš ir pora aktorių. Pribėgo prodiuseris, sako — jūs turite atsistoti ir pamojuoti. Kai tai padarėme, visi išvis pašėlo kaip per roko koncertą. Buvau šokiruotas.
Pirmas parodymas žiūrovams — labiausiai gąsdinanti filmo gyvenimo dalis. Juostos per artimiausias savaites dar laukia Čikagos, Londono, Romos kino festivaliai. Būtinai eisiu pažiūrėti ir į paprastą kino seansą, kai niekas nežinos, kad esu salėje, nes festivaliuose vis dėlto stengiamasi šiek tiek pataikauti kūrėjui.
— Ar atsimenate akimirką, kai galvoje įsižiebė lemputė — žvėriškas noras sėsti į režisieriaus kėdę?
— Dar vaikystėje su broliu kūrėme paprastas pjeses, maža kamera bandėme sukti filmukus. Vėliau buvau visiškai patenkintas aktoriaus karjera. Prieš keletą metų pajutau, kad nusivyliau aktoryste — gal todėl, kad negaudavau vaidmenų, kurių norėjau.
Susimąsčiau — gal verta rašyti scenarijų? Norėjau tik prodiusuoti filmą, bet kolegos įtikino, jog privalau jį ir režisuoti, nes tai būtų logiška, padėtų surinkti biudžetą, galėčiau privilioti vaidinti gerai žinomų savo draugų. Tai buvo pragmatiškas sprendimas.
O tada suvokiau, kad nė velnio nemoku režisuoti. Bet kai patenki į rimtą krizę, stengiesi to nerodyti, tik šypsaisi ir linkčioji galva. Paskambinau Daliai, sakau — ką man daryti, patark ką nors!
— Bet režisūros virusu užsikrėtėte kaip vaikas?
— Taip. Energija, kurią gauni, — būtent kaip vaikiškas džiaugsmas. Bet suderintas su milžiniška atsakomybe. Juk tiek daug žmonių stengėsi dėl šios juostos. Mano darbas buvo ir kalbėtis su sutrikusiu aktoriumi, kuris skambina vidury nakties. Arba raminti operatorių, kuris dėl geros scenos prašo išnuomoti keltuvą, o tam nėra pinigų.
Kai esi aktorius, ateini į filmavimo aikštelę, parepetuoji, pasakai išmoktą tekstą ir eini namo valgyti vakarienės su žmona. Režisieriai gyvena kitaip. Taip ir su Dalia. Ji negalės dalyvauti filmo premjeroje Londone, nes tuo metu Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose jos trupė rodys elektroninės muzikos fantaziją XYZ.
Be žmonos buvau ir San Sebastiane — vien todėl, kad ji triūsia Lietuvoje. Turėjo čia būti porą savaičių, bus šešias ar daugiau.
Ji atsidavusi darbui, bet į Romos festivalį būtinai ją išsitempsiu. Galbūt filmą kartu Londone pažiūrėsime pavasarį, kai jį pradės rodyti kino teatruose. Ką padarysi. Dabar esu didvyris, kuris į Lietuvą veža lagaminus. Visai neblogas jausmas. Beveik princas ant balto žirgo (juokiasi).
— Filmo veiksmas plėtojamas Rytų Londone, jame pasakojama į laisvę iš kalėjimo išėjusio narkomano istorija. Ar prodiuseriai nepatarė jums sukti romantinės komedijos?
— Patarė, nes tokie filmai uždirba pinigų. Bet mano filmas nėra niūrus. Tai optimistiškas pasakojimas apie tėvą ir sūnų. Jame netrūksta širdies ir juokų.
Tai filmas apie žmogų, kuris mokosi būti tėvu. Atranda to virsmo džiaugsmą. Tai — dalykas, kurį visi gali suprasti. O visa kita — tik fonas.
Negaliu bandyti kopijuoti „Traukinių žymėjimo” ar kito garsaus filmo apie narkomanus — beprasmiška. Tiesiog bandžiau pasakoti jautrią istoriją — su nemažai juodojo „kartuvių” humoro.
— Kaip jums apskritai atėjo į galvą šio filmo siužetas?
— Prieš keletą metų laikraštyje perskaičiau apie britę, kuri mėnesiui išdūmė atostogauti į Graikiją, palikusi savo vaikus. Šie ėjo į mokyklą, kažkaip vertėsi, galiausiai apie tai sužinojo socialinės tarnybos. Aš neturiu vaikų, bet perskaitęs pamaniau: koks košmaras, kaip galima elgtis taip siaubingai? Ta situacija įstrigo vaizduotėje.
Dirbantis vaikas siužete atsirado turbūt todėl, kad pats dirbau nuo vaikystės, turėjau visas suaugusio žmogaus pareigas. Pamaniau — sujungus dvi šias siužeto linijas būtų įdomu. Pasikalbėjau su scenaristu, jis visa tai įvilko į siužetą, kuriame atsirado ir vesterno dinamikos, nes šis žanras mums labai patinka.
2010-ųjų sausį pradėjome rašyti scenarijų, o lapkritį jau filmavome.
— Kodėl nusprendėte filmuoti Rytų Londone?
— Turiu bičiulį, kuris dirba Niuheme. Tai viena niūriausių, skurdžiausių Londono vietų. Būtent ten ir vyks daug kitų metų olimpiados renginių. Išsikalbėjome — jis papasakojo, kokių įdomių dalykų ten yra. Valstybė dėl olimpiados į to rajono infrastruktūrą investuoja daug pinigų, bet vietos gyventojai skursta.
Kai nuvykau ten, pamačiau aukštą daugiabutį pastatą. Namas — tuščias, nes bus nugriautas dėl olimpinių žaidynių. Susisiekiau su rajono valdžia, ji man leido filmuoti tame name. Pakilau į 17 aukštą. Tušti, apleisti butai. Ir pro vieno jų langus lyg ant delno matyti olimpinis kaimelis. Sušukau: „Tobula.”
Prodiuseris man buvo sakęs, kad vienintelis būdas su tiek mažai pinigų sukurti filmą, jei viską filmuosime vienoje vietoje. Lakstymas iš vieno miesto galo į kitą brangiai kainuotų. Kai įėjau į butą, supratau radęs tokią vietą.
Patobulinome scenarijų. Atrodė, kad pati apvaizda mums tą vietą nurodė. Berniukas, apsimetęs, kad yra vyresnis, dirba olimpiados statybų aikštelėje, iš kalėjimo išeina jo tėvas. Viskas stojo į savo vietas. Olimpiada tapo ir svarbiu filmo simboliu — atspindi atsinaujinimą, pokyčius. Būtent tai ir patiria pagrindinis veikėjas — iš pašlemėko jis virsta mylinčiu tėvu.
— Neslepiate, kad filmo biudžetas buvo menkas, bet juk filmavimo aikštelėje buvo daugybė žymių profesionalų. Ar jie atsisakė savo įprasto honoraro dėl jūsų idėjos?
— Taip. Pavyzdžiui, Andy Serkisas (britų aktorius, išgarsėjęs Golumo vaidmeniu kino trilogijoje „Žiedų valdovas”. — Red.). Mes jam sumokėjome gal 150 svarų sterlingų ar net mažiau. Tiek pat ir kitiems garsiems aktoriams, kurie atlieka epizodinius vaidmenis. Žinoma, siuntėme jiems automobilius, kad atvežtų į filmavimą, bet honorarai buvo juokingi. Sumos, kurių pakaktų porai gėrimų jų pamėgtame bare.
Aš neuždirbau nieko. Operatorius George’as Richmondas prieš „Laukinį Bilą” filmavo Steveno Spielbergo juostą „Karo žirgas” (War Horse). Galite įsivaizduoti, kad mano finansinės galimybės buvo kitokios nei Steveno. Laimė, visiems tiems puikiems žmonėms patiko scenarijus.
Užmokėti, kad ir simboliškai, būtina. Jei kvieti dirbti už dyką, aktoriui lengva ryte nuspręsti: „Ai, tingiu, nevažiuosiu, apsieis be manęs.” Reikia, kad jie vis tiek jaustųsi įdarbinti ir įsipareigoję (juokiasi).
Tragikomiška. Mano bičiulis Jasonas Flemyngas — kino garsenybė. Dirbo už 130 svarų sterlingų per dieną — tai protu nesuvokiama. Ir net bandė atiduoti tuos pinigus man, nes filmavosi iš draugiškumo. Aš maldavau juos priimti.
Tikiuosi, kada nors galėsiu sukurti didelio biudžeto filmą, pakviesti juos visus ir tinkamai atsilyginti.
— Ar pats įsiamžinote šiame filme?
— Taip, bet trumpai. Mano prodiuserė tik šeštą sykį žiūrėdama filmą pastebėjo mane ekrane. Aš ten su skrybėle, paltu ir šmėsteliu taip greitai, kad sumirksėję tos scenos tikriausiai nepastebėsite.
— Esate sutikęs daug žmonių, kurie panašūs į filmo veikėjus?
— Pažįstu žmonių, išėjusių iš kalėjimo. Ir žmonių, turinčių problemų dėl narkotikų. Pats jų turėjau prieš du dešimtmečius, esu išmaišęs nemažai narkomanų landynių.
Teko būti kalėjime ir kalbėtis su ten sėdinčiais. Bet man buvo įdomiau pasiremti socialinių darbuotojų pasakojimais ir patirtimi.
Narkotikus vartojančių žmonių gyvenimo būdas yra kvailystė. Norėjau tai pabrėžti filme. Vartojantys narkotikus nėra nei protingi, nei žavūs, nei bohemiški ar viliojantys. Filme yra scena, kur svaiginimasis pradeda atrodyti visai įdomus, bet aš ją brutaliai nutraukiu.
— Prieš pusantrų metų „TV antenai” užsiminėte, kad filme bus ir lietuviškas akcentas.
— Yra scena, kurioje statybininkas lietuviškai ištaria žodį „medus” (juokiasi). Labai juokingas personažas. Tik Lietuvos žiūrovai tikriausiai supras, kad jis yra lietuvis. Kiti gal manys, jog lenkas. Žinau, tai gal nėra labai gerai, ypač dabar (kvatojasi).
Buvo daugiau scenų apie lietuvius — kaimynų šeimą, kuri padeda Bilo vaikams. Tačiau teko iškirpti gal pusvalandį medžiagos — pradinis variantas buvo per ilgas. Dalia su manimi sutiko, nes tos scenos nebuvo svarbios filmo siužetui. Turėjau atsižvelgti į jos nuomonę, nes Dalia — geriausia režisierė, kurią pažįstu. Jei kada nors leisime filmo DVD, jame visi tie kadrai tikrai bus.
— Ar žmona lankydavosi filmavimo aikštelėje?
— Man regis, nebuvo nė sykio, bet galiu klysti. Ne dėl to, kad nekviesčiau ir bijočiau pastabų. Ji buvo labai užsiėmusi projektais Lietuvoje. Bet ji pirmoji pamatė sumontuotą filmą.
— San Sebastiane filmas laimėjo jaunimo simpatijų prizą. Ką jis jums reiškia?
— Kasmet festivalyje 350 žiūrovų, kurių amžius — nuo 17 iki 24 metų, žiūri 24 filmus. Iškart po seanso parašo filmams pažymius, o paskui apie juos diskutuoja. Mano filmui jie skyrė didžiausią balų skaičių. Ir tai buvo nuoširdus, instinkto vedamas vertinimas („Jėga, valio, rašome dešimt!”), o ne ilga nuobodi diskusija: „Tas kameros planas labai neblogas, o ten — geras siužeto posūkis.”
Kino žmonės į jaunimo apdovanojimus kreipia dėmesį. Tai jau pastebėjau per šias porą savaičių — požiūris į filmą smarkiai pasikeitė. Kodėl? Nes 17—24 metų žiūrovai ir yra tie, kurie leidžia pinigus kino teatruose. Jie turi pinigų bilietui, nori sėdėti tamsoje, nori kartu patirti pramogą, jie dar neturi namų, vaikų ir paskolos. Vyresni žmonės dažniausiai sukasi rutinoje, o filmus jaukiai žiūri namie.
Jei kiekvienas jaunas žmogus nueis į kiną ir nusipirks bilietą, tai būtų suš...tai daug pinigų. Todėl kino platintojai pastatė ausis.
Žinoma, būtų smagu laimėti prizą, kurį skiria kolegos ar kritikai, bet jis visai nereiškia, kad filmui gerai seksis kino teatruose. Na, nebent tai būtų „Oskaras”. O jaunų žmonių simpatijos kino teatrams siunčia svarbų signalą.
— Ar galime tikėtis šį filmą pamatyti Lietuvos kino teatruose?
— Tikiuosi. Yra minčių parodyti kino festivalyje, dar prieš tai, kai kitų metų vasarį jis pateks į įvairių šalių kino teatrų repertuarą.
— Šįmet netekote sunkiai sirgusio tėvo (Jis gegužę mirė nuo vėžio. — Red.). Ar jis spėjo pamatyti jūsų filmą?
— Taip, vieną pradinių versijų. Jis pasakė, kad pasijuto laimingas. Žinote, mano ir tėvo santykiai buvo tipiniai — jam vis neįtikdavo, ką darau, sakydavo, kad galiu geriau. Maniau, ir vėl sakys: na, visai nieko, bet ir nieko ypatinga. Šįkart jis ištarė: „Puiku.” Pasakė, kad didžiuojasi. Turbūt niekada iki tol man to nebuvo sakęs.
Žinote, tie tėvo ir sūnaus santykiai... Paauglystėje mums atrodo, kad mus tėvai užsipuola, nors iš tiesų jie nori padėti, pastūmėti į priekį. „Kilk nuo sofos ir susitvarkyk kambarį”, — tai juk puikus patarimas. Bet kai tau penkiolika, pikta jį girdėti.
Norėjau, kad tėvui patiktų „Laukinis Bilas”. Juk jis parinkdavo filmus, kuriuos žiūrėjau vaikystėje. Žinojau, koks jo skonis. Kai pamatė filmą, jis jau sunkiai sirgo. Dabar filmo pabaigoje yra dedikacija jam.
O filmas, kaip žinote, yra apie tėvą ir sūnus. Keistai sutapo. Dėl to žiūrovams dar aiškiau, kad tai — asmeniškas ir nuoširdus kūrinys.
— Pusmetį reklamuosite filmą. O kas toliau?
— Yra minčių imtis poros projektų. Norėčiau režisuoti filmą pagal garsų klasikinį romaną, taip pat — filmą apie vampyrus. Tik ne tokį kaip „Saulėlydis”, greičiau komediją, pagardintą inteligentišku humoru.
Netrukus pasirodys nauja „Trijų muškietininkų” versija, kurioje vaidinu (D.Fletcheris vaidina d’Artanjano tėvą. — Red.). Galbūt dėl pramogos vėl grįšiu prie vaidybos.
— „Dėl pramogos”? Tikrai norite aktorystę keisti į režisūrą?
— Šiuo metu man taip atrodo. Žinote, vaidinau daugiau nei 30 metų. Tai nereiškia, kad man atsibodo, nes aktorystė visada pasiūlo šį tą nauja.
Režisūrai reikia daug laiko, todėl turbūt atidžiau rinksiuosi vaidmenis. Turės pasitaikyti toks pasiūlymas, dėl kurio atidėčiau režisūros reikalus.
— Bet juk prisipažinote, kad iš „Laukinio Bilo” nieko neuždirbote.
— Taip, bet, laimė, turiu šiokių tokių pajamų, kurios leidžia plūduriuoti paviršiuje. Ir turiu Dalią, kuri dabar mums uždirba duoną (juokiasi). Mums daug ir nereikia. Gyvename kukliai, paprastame bute Londone, neturime vaikų. Kai susituokėme, išvis nieko neturėjome. Mokame išsiversti su mažai pinigų.
Jei filmą pavyks pelningai parduoti kino teatrams, galbūt gausiu premiją, bet nesėdžiu ir nesvajoju apie tai. Kaip nors išsikapstysiu. Sausį jau turėsiu griebtis kokio nors darbelio. Kitaip liksiu visai tuščiomis kišenėmis (kvatojasi).
Jausmai — nesuvaidinti
*”TV antenos” viršelio fotosesija, kurioje įamžintas D.Fletcheris, spinduliuoja nesuvaidintomis emocijomis.
*Nespalvotose fotografo Roko Darulio nuotraukose Dexterio žvilgsnis nespindi džiaugsmu. Ir tai nėra šiai fotosesijai specialiai sukurta nuotaika.
*”Fotografas puikiai atliko savo darbą. Tose nuotraukose užfiksuoti nuogi jausmai. Tą dieną sužinoja