„Šuns širdis“ (Sobačje serdce, 1988). Prisipažinsiu, nesu didelė rusiškų filmų mėgėja – pats mentalitetas, visą rusišką kiną ir apskritai jų „dvasingą meną“ (dažniausiai) persmelkiantis mazochistinis mėgavimasis kančia ir egzistencine bėjėgyste, man turbūt tiesiog svetimas. Juolab kad pasakos apie rusiškojo kino „dvasingumą“ ypač pastaraisiais dešimtmečiais belieka pasakomis – kuriamo šlamšto kiekis ten stebėtinai išaugęs ir nė kiek neatsilieka nuo Holivudo ar Bolivudo, o sukurtų tarptautinio masto šedevrų procentas – stebėtinai mažas, kaip tokiai milžiniškai nacijai. O ir gandai apie rusiškojo kino „populiarumą visame pasaulyje“ – gerokai perdėti. Galima tuo patikėti nebent tik tupint Lietuvoje ir „visą pasaulį“ pažįstant tik iš teliko ekrano. Britai – netgi didžiausi sinefilai – žino geriausiu atveju tik Eizenšteiną, Tarkovskį ir Sokurovą. Bet vieną filmą jiems nuolat ir primygtinai rekomenduoju ir jis tikrai mano geriausiųjų sąraše su dar keliais rusiškais filmais – nemarioji Michailo Bulgakovo klasika „Šuns širdis“ (rež. Vladimiras Bortko).
Jį privalu pamatyti visiems, ypač – naujiesiems šarikovams, aspiraciniams švonderiams, šampaniniams socialistams ir visiems tiems veltėdžiams, protestuojantiems Wall Street’e ir Londono City apie “demokratiją” ir kad reikia “viską padalinti”, nes kai kurie yra perdaug sukaupę kapitalo. Tokiems norisi pasakyti: jei nesėdėtum palapinėje su plakatu, o pasiraitojęs rankoves kibtum į darbą, tai gal ir tu sukauptum kapitalo? „Šuns širdis“ – puiki istorija apie tuos, kurie rėkia kad nado vziat‘ vsio i podelit‘, mieliau dainuoja revoliucines dainas nei dirba, ir apskritai, gyvenime šlapinasi ne į klozetą, o pro jo kraštą – visom prasmėm ir dargi iš principo. Nėr ko stebėtis, kad paskui, pasak profesoriaus Preobraženskio, įsivyrauja rozrūcha, t.y. – suirutė ir išgverimas. Aktualijų ir sparnuotų pasakymų, tinkančių ir mūsų dienoms tame filme – iki ausų. My v universitetach neobuchialis‘, bet teisę savo tvarką įvesti turime, etit tvoju mat‘, profesor. Praktiškai, visi filmo dialogai – gatavi aktualūs aforizmai. Profesorius Preobraženskis – tiesiog rusiškojo mentaliteto simbolis: ironiškojo, talentingojo, intelektualiojo ir… iš esmės nesipriešinančiojo, leidžiančiojo šarikovams ir švonderiams užsilipti ant galvos, ką rusų inteligentija sėkmingai daro šimtmečių šimtmečius. Galbūt neatsitiktinai profesoriaus asistentas Bormentalis, kuris vis nori iškaršti Šarikovui kailį, pasak Bulgakovo – kilęs iš Vilniaus (policmeisterio sūnus), galbūt todėl – mažiau pakantus kerojančiai kvailybei ir chamizmui. Šiandien telieka viltis, kad kuo toliau į Vakarus, tuo to nuolaidžiavimo šarikovams mažiau. Nors kartais nejuokais suabejoji. Štai tame ir glūdi visas šio filmo siaubas.
„Angelo širdis“ (Angel‘s Heart, 1987). Jei jau prabilome apie širdis kine, tai šis Alano Parkerio šedevras – tiesiai iš tamsybių šerdies, sukurtas pagal Williamo Hjortsbergo romaną „Krintantis angelas“ (Falling Angel). Juodas, stilingas ir velniškai ironiškas; vien ko verti herojų vardai – Harry Angel, Louis Cypher, Epiphany Proudfoot. Aktorių parinkimas irgi neblogas – Mickey Rourke, Robert de Niro, Charlotte Rampling ir Lisa Bonet. Niujorkas ir Naujasis Orleanas, incestas, voodoo ir satanizmas, bet svarbiausia – tai, kas nutinka, kai parduodi savo sielą dėl šlovės ir kuo baigiasi, kai nueini su velniu riešutauti, tikrąja šių žodžių prasme. Gali būti, kad nukeliausi taip toli, jog prireiks privataus seklio tam, kad atrastum pats save.
Tikrai, tikrai kraupus filmas. Ir meistriškai padarytas – kinematografiniai motyvai atgyja taip, kad tampa beveik ikonografiniais simboliais ar metaforomis. Lupamas kiaušinio lukštas, besisukantis ventiliatorius, kraujo lietus, vištos nukapota galva paskutinis šokis, praviras senovinio daugiabučio langas atrodo atkeliavę iš tapybos ar literatūros, bet ne iš plačiojo ekrano. Ir tai – turbūt ženklas, kad filmas pavykęs, krapštantis giliau ir užčiuopiantis truputį metafizikos čiulpų. Nuostabiausia, kai žiūri šiandien – jokio, nė vieno suknisto kompiuterinio specialiojo efekto, jokio fotošopinio retušavimo, tiesiog viskas labai gerai nufilmuota, o operatorius Michael Seresin turėjo genialų kadro kompozicijos pojūtį. Ar žinote, jog kai kuriose religijose kiaušinis simbolizuoja žmogaus sielą? Ar norite kietai virto kiaušinio? Ar norite pasivažinėti senoviniu liftu su grotomis? Pamenu, kai paauglystėje pažiūrėjau šį filmą, pradėjau ieškoti tokio lifto Vilniuje. Ir radau. Viename name prie geležinkelio stoties…
Francis Ford Coppola „Bram‘o Stoker‘io Drakula“ („Bram Stoker‘s Dracula“, 1992) – silpnesnių nervų žiūrovams, vertinantiems grožį. Taip, tai neabejotinai pats gražiausias, vaizdžiausias filmas apie vampyrus, prieš kurį visi kiti gali slėptis (jau nekalbu apie dabartinę pigių ir bukų serialų bangą). Nuostabi aktorių komanda – Gary Oldman, Anthony Hopkins, Winona Ryder, Keanu Reeves, Sadie Frost (taip, toji pati Kate Moss draugė, vėliau virtusi dizainere) ir netgi anuomet dar niekam nežinoma Monica Bellucci, suvaidinusi gražiąją Drakulos nuotaką vampyrę, išlendančią iš čiužinio pilies svečių miegamajame, ir dar – Tom Waits, vaidinantis išprotėjusį nekilnojamojo turto agentą R.M.Renfield‘ą. Ne veltui režisierius juos pavadino „mano filmo brangakmeniai“. Tačiau Coppola tarsi juvelyras sukūrė jiems tikrai nuostabų aptaisą – jis užsimojo atkurti būtent Viktorijos laikų kūrinį, būtent taip, kaip jį parašė Bram Stoker ir jam pavyko: laikmečio dvasia, prašmatni ir skurdi, ištroškusi egzotikos ir mokslo pasiekimų, represuojanti seksualumą ir piktnaudžiaujanti absintu, o tuo pat metu vaikiškai naivi, idealistiška, tikrai atgyja. Puiki scenografija, nuostabus operatoriaus darbas ir montažas, ir dieviška lenkų kompozitoriaus Wojciecho Kilaro muzika – šis nūdienos klasikas sukūrė tikrą šedevrą interpretuodamas vengrišką-transilvanišką egzotiškos Rytų Europos temą.
Kaip jiems pavyko? Francis Ford Coppola vėliau sakė, jog norėjo, kad šis filmas tarsi „būtų atkeliavęs iš erotinių sapnų“ – juk iš tiesų visa vampyrų tema turi labai aiškią juslinę, erotinę potekstę. Tad ką daro režisierius, kai nori ekranizuoti sapną? Pasirodo jis pasamdo dailininką ir su jo pagalba padaro maždaug tūkstančio piešinių, nuotraukų ir elementų moodboard – nuotaikų lentą. Scenografams ir kostiumų dailininkams įsako neriboti fantazijos ir ieškoti kuo keistesnių epochos daiktų, drabužių, interjerų pavyzdžių. Apskritai, vadovaujasi viena formule – vengti bet kokių formulių. Rezultatas – tikra vampyrinė magija. Man labiausiai patinkančios filmo detalės – naktiniai Sadie Frost pasivaikščiojimai po parką (beje, kad jaunutė aktorė atsipalaiduotų, kai reikėjo vaidinti erotines scenas su „nematomu“ partneriu, režisierius šalia sodindavo Gary Oldmaną tam, kad jis pašnibždomis jai kalbėtų – o šis jai kalbėdavo visokias nešvankybes), senoji transilvaniškoji tema ir jos stilistiniai sprendimai, Viktorijos laikų Londonas su šešėlių teatrais bei tai, kaip nuostabiai sumontuotas vienos filmo scenos persiliejimas į kitą.