— Intelektualūs žaidimai, per kuriuos rungiasi komandos ar asmenys, išpopuliarėjo Anglijos baruose, vėliau buvo perkelti į televiziją. Dabar Jungtinėje Karalystėje yra gal 20 skirtingų šio žaidimo formų.
Nors mėgstate tokius intelektualų mūšius žiūrėti ir žaisti pats, juokaujate, kad taip sužinote daug niekam nereikalingų faktų.
— Tokiuose žaidimuose pilna klausimų, į kuriuos nežinodamas atsakymo žmogus gali nugyventi visą gyvenimą. Tas nežinojimas jam niekuo nepakenks.
— Tačiau sužinojęs atsakymus net į nereikalingus klausimus tikriausiai pajuntate pasitenkinimą?
— Mane labiausiai domina istorija. Kartą žaidžiant buvo klausimas apie Šventosios Romos imperatorius. Kurie jų trys iš eilės turėjo tą patį vardą, tik pirmasis jų — dar ir papildomą titulą?
Nutariau, kad tai buvo Lotarai, bet atsakymas buvo neteisingas, nes jie valdė vėliau ir buvo kilę iš visai kitos dinastijos. Trys imperatoriai vienodais vardais buvo Otonai.
Per tokius žaidimus pasitikrini savo žinias, nes tikrai ne viską išmanai net ir toje srityje, kurioje jautiesi stiprus.
Žinoma, pasitaiko klausimų, į kuriuos net sužinojęs teisingą atsakymą greitai jį pamirštu, nes man tai — paprasčiausiai neįdomu. Pavyzdžiui, apie kriketą.
— Dalyvaudamas tokiuose žaidimuose nebijote apsijuokti?
— Reikia suvokti esminį dalyką: kuo daugiau žinai, tuo daugiau atsiranda dalykų, kurių nežinai.
Neįmanoma, kad nežinotum visiškai nieko. Tačiau ne visos temos yra tiek įdomios, kad privalėtum jomis domėtis.
Būna, kad per muzikinius turus baruose gauname klausimą apie popmuziką ir paskui su draugais svarstome, kaip gyventi ramiau — žinant visus atsakymus ar vis dėlto nesiklausant tos mėšlinos muzikos?
— Kaip rengiate klausimus laidai “Protų mūšis”?
— Pats rengiu visus klausimus. Patikrinu visus įmanomus atsakymų variantus, kad galėčiau jaustis tvirtai, jeigu žaidėjai su manimi imtų ginčytis.
Klausimai dažniausiai atsiranda aptikus įdomų faktą skaitomoje knygoje. Jį pasižymiu, o rengdamasis laidai grįžtu prie savo užrašų ir galvoju, kaip tiksliai suformuluoti klausimą, ir keliskart patikrinu patį faktą.
Stengiuosi klausimus formuluoti taip, kad atsakymus būtų galima išmąstyti. Taip daug smagiau nei tiesiog žinoti.
— Neslepiate, kad itin mažai nutuokiate apie mediciną. “Protų mūšyje” nebūna klausimų apie ją?
— Pasitaiko. Jei sužinau įdomų faktą iš šios srities, jį patikrinu ir formuluoju klausimą. Vis dėlto medicina — ne ta tema, apie kurią kalbėdamas jausčiausi stiprus.
— Rašėte scenarijus serialams “Gedimino 11”, “Prokurorai”, “Kelias namo”. Ar su kuriuo nors jų herojumi esate panašūs kaip du vandens lašai?
— Pasitaiko, kad kuriam nors veikėjui pritaikau kokį nors neigiamą ar teigiamą savo bruožą, tačiau serialuose tikrai nebuvo nė vienos mano kopijos.
— Rašydamas scenarijų privalote įlįsti į daugelio skirtingų veikėjų kailį. Ar paskui nesijaučiate psichologiškai išsunktas?
— Kartais pavargstu, bet tai — ir galimybė pailsėti nuo savęs.
— Esate dviejų knygų autorius. Trileryje “Keturiolika restitucijos dienų” pasakojate, kaip SSRS žlugimo metais buvo kurpiamas planas finansinius resursus perpumpuoti ir reikalingus žmones išvežti į Vakarus, kad vėliau Rusija galėtų didingai prisikelti.
Kitame trileryje “Sėkmės mokestis” narpliojate istoriją, kai dėl Kaukazo naftos susikirto valstybių ir kompanijų interesai. Kaip kyla minčių rašyti apie tokius dalykus?
— Kai Lietuvoje buvo privatizuojama “Mažeikių nafta”, kas antras lietuvis buvo įsitikinęs, kad išmano naftos verslo užkulisius. Taip pat ir su KGB. Iki šiol kone pusė lietuvių mano viską žinantys apie šią struktūrą.
Tam, kad užsikabinčiau už tokių temų, man užteko bendrųjų žinių. Tik pradėjęs rašyti pradedi labiau gilintis į faktus, skaičius, ieškai detalių, kad sukurtum tam tikrą aplinką.
— Prašėte nevadinti jūsų laidų vedėju, nes “Protų mūšis” — pirmoji jūsų vedama laida. Kaip jaučiatės televizijoje?
— Labai gerai, nes tai — man patinkanti laida apie įdomius dalykus, bendrauju su įdomiais žmonėmis.
Šiaip per televizorių dažniausiai žiūriu tik sportą, o panašaus formato laidų parsisiunčiu iš britų televizijų, nes jos man — itin įdomios. Todėl, manau, “Protų mūšį” žiūrėčiau ir tuomet, jei nebūčiau jos vedėjas. Dabar žiūriu, kad prisikabinčiau prie savęs.
— Dėl ko?
— Dėl to, kad netaisyklingai sukirčiavau žodį, nukirtau ir nurijau sakinio pabaigą, ne taip judėjau ar žiūrėjau, pamiršau iš anksto parengtą pokštą, tad pradėjau improvizuoti ir buvo visai nejuokinga.
— Rašote knygas ir scenarijus, redaguojate “Playboy”, vedate laidą. Kaip viską spėjate?
— Kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Vieni darbai man leidžia pailsėti nuo kitų.
Žinoma, viskam yra ribos. Kartais suvoki, kad paroje yra per mažai valandų ir kad esi užsikrovęs tiek darbų, jog jie tampa nebe darbais, o “chaltūra”.
Nors apskritai daugiau darbų yra geriau nei mažiau.
— 1998-aisiais buvote nuteistas ir atlikote beveik metų bausmę už tai, kad dirbdamas Užsienio reikalų ministerijoje išeikvojote 210 tūkst. litų valstybės lėšų. Kur dėjote tuos pinigus?
— Šito nekomentuosiu. Svarbiausia, kad tuos pinigus jau grąžinau, todėl esu ramus ir patenkintas.
— Kokios patirties jums davė pataisos namuose praleisti 11 mėnesių?
— Turėjau per daug laisvo laiko, todėl ieškojau, kuo užsiimti: kai ką mokiau anglų, kai ką — vokiečių kalbos. Tai buvo laikotarpis, kai turėjau laiko bent jau pamėtyti kamuolį į krepšį.
Gal skaičiau mažiau, nes ten nebuvo tokios bibliotekos, kurioje galėčiau rasti įdomių knygų. Visas, kurias ten radau, jau buvau skaitęs.
Atlikdamas bausmę rašiau knygą, bet ją paskaitęs supratau, kad pasirinkta tema yra mėšlina, o tai, ką parašiau, — nieko gera. Todėl viską išmečiau.
— Apie ką rašėte?
— Tuomet nebuvau labai įsigilinęs į situaciją Balkanų pusiasalyje. Buvau įsitikinęs, kad subyrėjus Jugoslavijai vykę karai dar nesibaigė. Užtenka kibirkšties, kad konfliktas vėl suliepsnotų. Rašiau apie tai.
Tačiau dar nebuvau aiškiai suvokęs, kad Europos Sąjunga puikiai žinojo, jog geriausias būdas nuraminti kovojančias puses — užpilti jas didžiuliu pinigų srautu.
Žmonėms svarbiausia — turėti duonos, o tuomet jie bus per daug užsiėmę jos dalybomis, kad kariautų.
— Ar buvo sunku grįžti į laisvę?
— Aš — greitai prisitaikantis žmogus. Kai buvau uždarytas, atrodė, kad pataisos namuose jau buvau praleidęs pusę gyvenimo. Kai išėjau į laisvę, jau kitą dieną atrodė, jog niekada ir nesėdėjau.
— Niekada nesigraužėte, kad padarėte nusikaltimą?
— Savęs gailėjimasis — tiesiausias kelias į savigriovą. Jei ką nors padarei ne taip, ant savęs gali pykti, o ne gailėtis.
— Kaip atsipalaiduojate po darbų?
— Geriausias poilsis man — skaityti. Skaitau įvairias knygas, išskyrus vadinamąsias savęs tobulinimo (apie tai, kaip parduoti vienuoliui “Ferrari” ar pasiekti dvasinę harmoniją). Dar neskaitau moteriškų romanų.
Labiausiai mane domina istorija. Bet kurios šalies ir bet kurio laikotarpio.
— Kurių egzotiškiausių šalių istoriją esate skaitęs?
— Nežinau, ar tai egzotika, bet skaičiau ir Afganistano istoriją, ir Pietų Afrikos šalių, ir Japonijos, ir Kinijos.
AMŽIUS: 43 m.
ŠEIMA: nevedęs.
ZODIAKO ŽENKLAS: Avinas.
IŠSILAVINIMAS: Vilniaus universitete įgijo teisės mokslų magistro laipsnį (1991 m.).
KARJERA: 1990—1996 m. — diplomatas, 2000—2003 m. — viešųjų ryšių specialistas, 2003—2008 m. žurnalo vyrams FHM redaktorius, 2008—2010 m. scenaristas, nuo 2011 m. — žurnalo vyrams “Playboy” redaktorius.