„Scanoramoje“ - L.von Triero juosta „Melancholija“

L.von Trieras „Melancholijoje” vėl pranašauja pasaulio pabaigą, nes pagrindinė filmo herojė nujaučia, kad prie Žemės artėja Melancholija ir kad šios planetos netrukus susidurs.

Pagrindinį Džastinos vaidmenį atlikusi Kirsten Dunst Kanų kino festivalyje pelnė geriausios aktorės apdovanojimą.

„Melancholija” jau laikoma vienu didžiųjų L.von Triero kūrinių – kaip ir „Prieš bangas”, „Dogvilis”, „Šokėja tamsoje”.

Pats L.von Trieras apie filmo sumanymą ir jo kūrimą kalbėjo, kad „Melancholija”, be abejo, apie jį, nors joje pasakojama apie dvi seseris – „normalią” ir „nenormalią”. O kas yra normalu? Kai žmogus laikosi tradicinių vertybių, brangina artimuosius? Ar kai pradeda jausti tai, ko niekas kitas nejaučia?

L.von Trieras įdomiai apibūdina publikos poreikį žiūrėti filmus, kurių tragiška atomazga žinoma iš anksto, – pavyzdžiui, visi žino, kaip baigsis „Titaniko” istorija, bet žiūri.

„Žmogui įdomu matyti, kaip ta istorija rutuliojasi, kas joje dalyvauja, kaip elgiasi ir kaip reaguoja personažai. Pagaliau įdomu, kaip tai padaryta, – aiškino režisierius. – Jei kuriu filmą apie depresijos apimtą moterį, tai nereiškia, kad mes visi filmavimo aikštelėje esame apimti depresijos. Atvirkščiai!

Mes dirbame ir tai mums patinka. Mes nagrinėjame reiškinius ir charakterius.”

Žiūrovai mėgsta tuos „Scanoramos” kino seansus, kurių metu galima susitikti su festivalyje rodomų filmų autoriais. Tokių susitikimų bus ir šį savaitgalį.

Penktadienį ir šeštadienį su žiūrovais susitiks filmo „Meilės ir neapykantos dainos” režisierė Katalin Godros iš Šveicarijos. Jos filmas pasakoja apie šeimą, gyvenančią idiliškame Šveicarijos kaime Alpių papėdėje.

Ramų vynuogininko Riko gyvenimą sudrumsčia bundantis dukters seksualumas. Mergaitė tampa moterimi. Rikas, pats to nesuvokdamas, pažvelgia į ją ne kaip tėvas, o kaip vyras.

Tramdydamas jausmus, tėvas tampa pernelyg šaltas dukteriai, o ji pradeda kaprizingą žaidimą, kuriame tėvą paverčia savo žiaurių poelgių liudininku.

„Tai istorija apie pagundas, melą ir tiesą, apie tai, kaip tėvus valdo vaikai, o vaikus – tėvai, – teigė režisierė. – Mane labiausiai vilioja logiškai sunkiai paaiškinamas žingsnis, nuo kurio prasideda tragedija.”

„Scanorama” numatė ir du susitikimus su linksmuoju suomių režisieriumi Dome Karukoski, kuris taip laukė festivalio Vilniuje, kad į Lietuvą atskrido mėnesiu per anksti. Teko jį parskraidinti atgal į Suomiją paaiškinus, kad „Scanorama” jo filmą „Laplandijos odisėja” rodys ne spalį, o lapkričio 11 ir 12 d.

D.Karukoski vos spėja skraidyti į festivalius.

Be to, jis – dar ir futbolininkas. Būta atvejų, kai režisierius įbėgdavo į sceną pristatyti savo filmo tiesiai iš treniruotės vilkėdamas sportinį kostiumą, nes treniruotė – šventas dalykas, kurio negalima atidėti.

Komedijos, kurias suka D.Karukoski, ėmė keisti Suomijos kino veidą. Anksčiau, pasakojo režisierius, suomiai buvo sukūrę tokį komedijos modelį: pagrindinis herojus – bedarbis alkoholikas su trikoju šunimi, siužetas – jis geria, depresuoja ir nušoka nuo tilto.

Lyg tyčia D.Karukoski „Laplandijos odisėjos” herojai – trys bedarbiai alkoholikai. Tačiau su jais iš tiesų linksma, nes šis režisierius neatima vilties.

Vilniečiai vėlų sekmadienio vakarą „Skalvijoje” galės pajusti Berlyno naktinio gyvenimo skonį. Režisierė Johanna Jackie Baier pristatys savo „Gėdos namus” – muzikinį dokumentinį filmą apie naktinio Berlyno užkulisius.

Nakties linksmybėms vadovauja transseksualas Šantal – miesto naktinio gyvenimo įžymybė. Ji gundo, provokuoja, elgiasi ir draugiškai, ir kaip valdovė.

Dieną Šantal paprastai pasakoja savo istoriją ir „trečiosios lyties” gyvenimo realijas Berlyne prieš porą dešimtmečių.

Apie režisierę J.J.Baier pranešama, kad nuo 1997 m. ji oficialiai yra moteris. Pastarąjį dešimtmetį dirba fotografe ir televizijos serialų bei filmų režisiere. Jau penkerius metus ji kuria dokumentinį filmą „Julija” apie Berlyne gyvenančią lytį pakeitusią lietuvę prostitutę.

„Pina” (rež. W.Wendersas, Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, 2011 m.). Dokumentinis filmas apie 2009 m. mirusią neprilygstamąją choreografę Piną Bausch. Režisierius lydi P.Bausch trupę, šokančią ne tik scenoje, bet ir industriniuose peizažuose, gamtoje. Filmas išrinktas geriausia dokumentine juosta Vokietijoje.

„Faustas” (rež. A.Sokurovas, Rusija, 2011 m.). Tai paskutinė tetralogijos apie galią dalis. Pirmųjų trijų filmų herojai yra istorinės asmenybės: A.Hitleris („Molochas”), V.Leninas („Jautis”), Japonijos imperatorius Hirohito („Saulė”). Kas literatūrinį personažą Faustą sieja su realiomis asmenybėmis? „Meilė žodžiams, kuriais lengva įtikėti, ir patologinis nelaimingumo jausmas”, – atsako režisierius.

„Artistas” (rež. M.Hazanavicius, Prancūzija, 2011 m.). Tai nespalvotas filmas apie nebyliojo kino eros pabaigą. „Man patinka kurti šou ir linksminti žmones, įdomu stilizuoti tikrovę, žaisti kodais. Taip ir atsirado mintis apie nespalvotą filmą, kurio veiksmas vyksta praėjusio amžiaus 3 ir 4 dešimtmečių sandūroje Holivude”, – sako režisierius. Šių metų Kanų kino festivalyje filme vaidinančiam J.Dujardinui buvo įteiktas apdovanojimas už geriausią vyro vaidmenį.

„Oslas, rugpjūčio 31-oji” (rež. J.Trieras, Norvegija, 2011 m.). Filmas sukurtas pagal prancūzų rašytojo P.Drieu La Rochelle’io romaną „Žaltvykslė”. Tai istorija apie trisdešimtmetį Andersą, kurį kankinanti priklausomybė nuo narkotikų priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir apie tai, ar verta viską pradėti iš naujo.

„Velnių salos karalius” (rež. M.Holstas, Norvegija, 2010 m.). Filmo veiksmas vyksta 1915 metais Norvegijos Bastiojos saloje, kurioje veikė nepaklusnių berniukų internatas. Čia atsidūręs 17 metų Erlingas trokšta bet kokia kaina ištrūkti iš vadinamosios velnių salos. Filmas apdovanotas net keliuose Europos festivaliuose.

„Kvėpavimas” (rež. K.Markovicsas, Austrija, 2011 m.). 19 metų Romanas visą gyvenimą praleido valdiškose įstaigose – vaikų namuose, jaunimo pataisos kolonijoje. Po daugybės nesėkmingų bandymų pagaliau įsidarbinęs Vienos morge Romanas vieną dieną pamato bendrapavardės moters lavoną. Gal tai jo motina?

„Savižudžių kambarys” (rež. J.Komasa, Lenkija, 2011 m.). Filmas apie mokykloje bendraamžių išjuoktą paauglį, mielesnės ir įdomesnės tikrovės ieškantį interneto pokalbių svetainėje, kurioje lankosi visuomenės atstumtieji. Filmas apdovanotas Vroclavo, Krokuvos, Gdynės kino festivaliuose.

„Polisija” (rež. Maiwenn, Prancūzija, 2011 m.). Juosta apie policijos vaikų apsaugos dalinį, kuris kiekvieną dieną turi imtis išties subtilių užduočių – sugauti vaikų prievartautoją, suimti mažametį vagišių, apklausti provokuoti mėgstantį paauglį. Tokioje kunkuliuojančioje aplinkoje užsimezga ir meilė. „Smurtas gali būti nebylus. Tai baisiausia smurto forma”, – teigia režisierė.

„Sustojimas pusiaukelėje” (rež. A.Dresenas, Vokietija, 2011 m.). Juosta apie keturiasdešimtmetį, kuriam diagnozuojamas vėžys. Kas toliau? „Mane pribloškė, kad mūsų visuomenė tiek mažai apie tai galvoja. Juk kiekvienam mūsų tai gali atsitikti bet kurią akimirką. Taigi kas iš tiesų atsitinka žmogui, jo šeimai ir draugams, kai mirtis staiga užkerta kelią visiems gyvenimo planams?” – klausia režisierius.

„Ministras” (rež. P.Schölleras, Prancūzija, 2011 m.). Sarkastiškas filmas pasakoja apie Prancūzijos susisiekimo ministro darbą ir gyvenimą. Tai aukšto pareigūno portretas su žiupsneliu erotikos ir gera doze prancūziško humoro, Kanų kino festivalyje palydėtas ilgų plojimų.

„Nesveikai laiminga” (rež. A.Sewitsky, Norvegija, 2010 m.). „Norėjau papasakoti istoriją apie žmogų, kuris siekia trūks plyš būti laimingas. Aplinkinis pasaulis beviltiškas ir tragiškas, o Kaja šypsosi. Ji gyvena kitų norais, nori būti tokia kaip kiti, savęs ji nepažįsta”, – sako režisierė, kurios filmas Sandanso festivalyje pelnė Didįjį žiuri prizą.

„Važiuok” (rež. N.W.Refnas, JAV, 2011 m.). Filmo veiksmas žiūrovus nukelia į praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio Los Andželą. Naktinėmis gatvėmis žaibo greitumu laviruoja bevardis vairuotojas. Tai paslapties, greičio, įtampos ir aistros kupinas filmas, kurio mįslės aiškėja kadras po kadro.