Sekmadienio vakarą kino festivalis „Scanorama” pristatys 31 metų režisierės Giedrės Žickytės ilgojo metražo dokumentinio filmo premjerą „Kaip mes žaidėme revoliuciją”.
G.Žickytė prisiminė, kad prieš kelerius metus jai buvo pamėtėta idėja susukti filmą apie „Antį”.
Domėjimasis šios grupės istorija jai suteikė nemažai žinių apie epochą, kai architektai ėmė dainuoti.
„Kalbėjausi su žmonėmis, žiūrėjau filmuotus archyvus. Kaupėsi žinių bagažas, idėja keitėsi”, – pasakojo G.Žickytė.
Filme režisierė rodo šešerius istorinių permainų metus – nuo apsnūdusio sovietmečio pabaigos iki tų metų, kai tauta pamažu išsijudino, rinkdamasi į roko koncertus ir Sąjūdžio mitingus.
Finale lekia kulkos prie Spaudos rūmų, o žmonės dainuoja „Viens du trys – graži Lietuva”. Šie vaizdai – iš Albino Kentros archyvų.
„Iš pradžių maniau, kad filmui tiks tik profesionaliai nufilmuotos kino medžiagos archyvai. Peržiūrėjusi privačius archyvus, kur vaizdas ne toks kokybiškas, pajutau, kad kino medžiaga pernelyg dekoratyvi. Taigi pirmenybę teikiau privatiems archyvams, kurių publika niekada nematė. Pavyzdžiui, pirmąjį roko maršą per Lietuvą filmavo tiktai Laima Pangonytė.
Montuodama vaizdus aš pradėjau nebebijoti prastos vaizdo kokybės. Net kai vaizdas trūkinėja, o garso visai nėra. Kuo didesnis brokas, tuo labiau veikia.
Atrodo, kad esi ten. Tikrumas uždega!” – sakė G.Žickytė.
Pasak režisierės, sovietmečio pabaiga buvo įprasto melo ir dvilypumo laikas, o „Antis” savo personažus traukė būtent iš jo. Jie darė karnavalą.
„Dvilypumas tapo mano filmo raktu. Tiesa juk buvo pakišama po melu – roko maršai pateikiami kaip komjaunuolių veikla, o iš tiesų roko muzikantai važiuodavo su trispalve, sustodavo kaimuose prie paminklų ir su žmonėmis giedodavo „Tautišką giesmę”. Trojos arklio efektas. Radau archyvinių kadrų, kur kaime žmonės verkia pamatę vėliavą.
Mano filmas ne apie „Antį”, o apie epochą.
Tai savotiška istorijos interpretacija. Truputį primena pasaką”, – svarstė G.Žickytė.