Šviesiaplaukę vaiskių žydrų akių Liną žiūrovai prisimena iš serialų “Lietuviškas tranzitas”, “Gedimino 11”, “Giminės”, “Atžalos”, “Neskubėk gyventi”, “Namai ten, kur širdis”.
Vieno žymiausių teatro režisierių Jono Vaitkaus auklėtinė pirmuosius žingsnius scenoje žengė dar studijuodama. Apie 20 vaidmenų teatre sukūrusią aktorę galima pamatyti Keistuolių teatro spektaklyje “Ša, kalba mamos!” bei Anželikos Cholinos “Moterų dainose”. Tačiau nemaža dalis jos darbo vis dėlto susijusi su televizija — be vaidmenų TV serialuose, ji vedė laidas, garsino filmus.
— Serialų, kuriuose kūrėte vaidmenis, sąrašas — netrumpas. Ar kuris nors vaidmuo jums išliko pats brangiausias?
— Sunku pasakyti. Čia kaip ir su spalvomis — ar gali atsakyti, kuri gražiausia* Pagal nuotaiką.
Man pasisekė, kad kūriau daug skirtingų vaidmenų: buvau ir mokytoja, ir gydytoja, ir advokatė, ir žurnalistė. Taip įgijau įvairios patirties. Pasibaigus kūrybos procesui lieka daugiau prisiminimų apie darbą su komanda, pasitikėjimą, ryšį nei apie vaidmenį.
— Ar norėtumėte gyvenime būti panaši į kurią nors iš savo herojų?
— Ne, dažniausiai nuo vaidmens atsiriboju. Kine ir televizijos serialuose įsijautimas į vaidmenį nekelia tokio pavojaus kaip teatre. Ten ilgą laiką intensyviai galvoji tik apie vaidmenį.
Filmuodamasi serialuose taip giliai nepanyru, be to, nefilmuojama kiekvieną dieną, būna daug dublių. Kartais įbridus į vaidmenį norėtųsi jame pamirkti ir ilgiau, tačiau kino pasaulyje viskas juvelyriškai surenkama iš dublių. Teatras labiau išgyvenamas.
— Ką pati manote apie lietuviškus serialus* Ar juos žiūrite?
— Yra ir gerų, ir prastų. Aš juos žiūriu, bet atsirenku. O kai kuriuos net labai mėgstu, bet tai subjektyvu.
Kas yra serialo sėkmė* Pirmiausia — gera idėja ir geras scenarijus. Stipri istorija ir aktualios temos garantuoja serialo populiarumą. Mane labiau domina serialai, kuriami ne pagal bulvarinių laikraščių scenarijus, bet įdomesnio žanro, su stipresniais aktorių vaidmenimis.
— Nesmerkiate kolegų teatro aktorių, vaidinančių serialuose?
— Oi, ne. Tai — profesijos dalis. Jie mus palaiko gyvybiškai, kūrybiškai ir fiziškai. Tai yra mūsų varomoji jėga. Jei įlipi į tą traukinį, tai žinai, kad turėsi ir darbą, ir uždarbį. Ir tuo laikotarpiu netgi galėsi atsipūsti — šiais laikais laisvajam menininkui nėra lengva išgyventi.
— Kokia jūsų įkūnijama Vaida Šeputytė “Giminėse”?
— Mano herojė ne savo noru įsukta į žemės dalybas ir į teisingumo atkūrimą. Ji visomis išgalėmis stengiasi nesivelti į giminių konfliktus ir bando sakyti, kad daug ką galima spręsti kitu būdu, be pykčio ir intrigų.
Ji mano, kad visiems reikėtų susėsti, pasikalbėti, pasitarti ir priimti protingą sprendimą, kad nebūtų nei įskaudintų, nei nuskriaustų. Ji — už taikų buvimą. Bendraudama su giminėmis Vaida nusivelka advokatės mantiją, čia ji — tik patarėja. Ši herojė neturi ryškios linijos, ji tarsi ateina pasakyti: “Gyvenkime draugiškai.”
— Ar jums teko daugiau teigiamų, ar neigiamų herojų vaidmenų?
— Neskirstau vaidmenų į teigiamus ir neigiamus, tačiau pastaruoju metu dažniau tenka vaidinti suktas intrigantes. Kažkodėl vis patenku į šią kategoriją. Seniau vaidindavau tokias žydras, rožines geruoles, o dabar mano herojės gerokai spalvingesnės.
Matyt, peržengiau tam tikrą ribą. Galbūt tai įvyko, kai tapau motina. Vis dėlto tų vaidmenų nevadinu neigiamais. Tiesiog tam tikrose situacijose žmogus elgiasi vienaip arba kitaip. Dabar galiu bet ką suprasti, išteisinti, užjausti.
— Viena auginate penkerių metų sūnų Augustiną. Kaip jums sekasi motinos vaidmuo tikrame gyvenime?
— Kuo toliau, tuo geriau. Man tai — pats smagiausias vaidmuo. Be to, jis tikras — niekada nereikia laukti, kol kas nors sumontuos šį filmą ir kas iš to išeis (juokiasi).
— Šiemet atšventėte 40-metį. Ar tiesa, kad nuo 40-ies gyvenimas tik prasideda?
— Taip! Nežinau, kaip kitiems, bent jau man — tikrai. Jeigu kalbame apie pojūčius, atsirado žinojimas, kad gyvenimas yra įdomus, kad išspręsta daug dalykų, kurių jau nenorėtum spręsti. Jautiesi puikiai. Viską priimi taip, kaip yra: paprasčiau, išmintingiau. Mano metai mane džiugina ir tenkina. Esu puikiai nusiteikusi, nebaugina nei tai, kas vyksta dabar, nei kas bus ateityje. Dėl visko man ramu.
— Ir niekada nekyla blogų minčių?
— Kartais kyla. Juk mes — būtybės, priklausomos nuo oro, mėnulio, saulės, nuo spindulių gausos arba jų trūkumo. Tad viskas ir banguoja. Tačiau tas bangavimas dabar ne taip sunkiai išgyvenamas. Stebi viską iš šalies ir stebiesi, kad viską galima sudėlioti ir vienaip, ir kitaip. Išmoksti į daug ką nereaguoti arba reaguoti kitaip.
— Esate bandžiusi laimės ieškoti svečiose šalyse (Prieš šešerius metus aktorė dirbo Londone, vienoje iš televizijų. — Red.). Ar radote?
— Buvo toks etapas. Maniau, kad rasiu. Matyt, traukė noras pasitikrinti ir įsitikinti. Kol esi jaunas, viską reikia išbandyti.
Labai gerai, kad tai įvyko. Jeigu to nebūčiau padariusi, galbūt net ir dabar būtų kirbėjusi mintis — o gal kažkur ten geriau* Tebemanyčiau, kad kitur žolė žalesnė.
Ką supratau* Kad niekur nėra geriau nei čia. Ir nėra geresnio draugo, nei pats esi sau. Vėliau visus atsakymus į klausimus sudėliojo sūnus.
Manęs kol kas gyvenimas ieškoti laimės svetur nespiria. Vis dar galiu išsilaikyti paviršiuje. Bet dabar jau gerai žinau, kokie tuose užjūriuose pliusai ir minusai.
— O gal ten laukia didžioji gyvenimo meilė* Gal verta ieškoti jos?
— Meilės išvis nereikia ieškoti. Meilė pati nukrinta — kartais kaip dovana, kartais kaip išbandymas. Kokią ją prisišauki.
— Ar ja tikite?
— O kas belieka* Bankai bankrutuoja, žmonės emigruoja... Kuo tada tikėti* Tikiu.
— Ar niekada gyvenime nenorėjote pakeisti profesijos?
— Kasdien galvoju, ką galėčiau daryti ir ką reikėtų daryti. Vis tiek širdis linksta prie meno. Nors tų norų dar gerai neišgryninau, manau, kita profesija galėtų būti susijusi su estetika. Bet tai neturėtų būti toli nuo teatro ir nuo žmonių.
Vaikystėje svajojau būti gėlių pardavėja. Labai norėjau turėti kioskelį ir pardavinėti gėles. Man tai atrodė idealus darbas. Ir dabar, kai užeinu į gėlių parduotuvę, apima gera nuotaika. ?
“Giminėse” — nauji veidai
* Aštuoniose naujose serialo “Giminės. Po dvidešimties metų” serijose sušmėžuos ir keli nauji veidai.
* Jauno “perspektyvaus” kontrabandininko vaidmenį sukūrė 27 m. Klaipėdos dramos teatro aktorius Donatas Švirėnas.
* LRT režisierė Asta Einikytė debiutavo seriale aklos moters vaidmeniu. Ji — medicinos seselė Svajonė, užuovėjos karčemos savininkės Virginijos (Rūta Ščiogolevaitė) glėbyje ieškančio Edvardo Ruginio (Saulius Bareikis) žmona.
* Scenoje pasirodo ir du veikėjai iš TV filmo “Giminės”: ponia Janina, kurią vaidina aktorė Regina Arbačiauskaitė, bei Boleslovas — aktorius Vytautas Tomkus.
Kova už teisybę — šūviais
* Apie ką pasakos naujosios aštuonios serijos* Trumpai drūtai galima būtų atsakyti taip: apie kovą už teisybę, kurios tebeieško Juozas Šeputis (aktorius Petras Dimša). Tačiau, jo paties žodžiais tariant, kaip tu, žmogau, gali rasti tai, ko nėra?
* Intrigų, veiksmo ir dinamikos šiose dalyse netrūks. Jurgą (Dovilė Karaliūtė) neatsakingas poelgis atveda iki lemtingo šūvio į žmogų. Ką ji išgyvens po šio įvykio?
* Ar kunigas Darius (Giedrius Arbačiauskas) suteiks santuokos sakramentą Ramojui Liaudanskui (Robertas Aleksaitis) ir jo žmonai Emilijai (Edita Zizaitė)?
* Ir, pagaliau, kur pakilęs savo orlaiviu išskris Antanas Šeputis (Antanas Šurna)?
* Visa tai — režisieriaus Sauliaus Vosyliaus serialo tęsinyje.