Ieškant priežasčių, kodėl mūsų vaikai neužburia Europos lakštingalų balsais ir telefono mygtuką paspausti priverčiančiomis šypsenomis, verta pasitarti su skaitytojais. Pasiknaisiojus komentaruose ryškėja kelios dominuojančios versijos. Jos, tiesa, nuobodžiai nesikeičia metai po metų.
Pirmoji versija. Kalčiausias atlikėjas. Blogai dainavo, blogai šoko, daina negera. Paulina dainavo ir judėjo normaliai. Ji ne pati save išsiuntė į konkursą. Balsavo žiūrovai ir komisija. Palikime ją ramybėje.
Antroji versija. Kalčiausias — Darius Užkuraitis. Ir dar Audrius Giržadas, prieš dvejus metus iš Jono Vilimo perėmęs “Eurovizijos” delegacijos vadovo pareigas, o tuo pačiu — ir kasmetį kibirą pamazgų ant galvos.
Šįmet renkant Pauliną Dariaus komisijoje nebuvo — žiūrėjo per televizorių. Bet, žinoma, vis tiek “kaltas”. A.Giržadą nukryžiuoti kas nors norės dėl to, kad nepalieka “Eurovizijos” atrankų likimo vien žiūrovams ir kviečia tą prakeiktą kvailiukų komisiją. Tik štai pačioje “Eurovizijoje” komisija irgi lemia 50 procentų rezultatų.
Lietuvos atrankose, tiesa, kiek kitaip. Galutinį žodį taria komisija. Vaikų “Eurovizijos” atveju ji pasirinko kitaip nei publika. Paaiškinimas, dėl ko tai daroma: kai pakanka palyginti nedaug balsų, kad laimėtum atranką, norisi apsisaugoti nuo pernelyg aktyviai už saviškius balsuojančių tėvų, mamų, dėdžių ir draugų. Kitaip pergalė konkurse tiesiog kainuotų kelis tūkstančius litų, išleistų mobiliojo telefono kortelėms.
Trečioji versija. Komisiją — ant laužo. Ar ji žino, ko reikia vaikų “Eurovizijai”? Tikriausiai ne, bet to nežino ir nė viena konkurse dalyvaujanti šalis. Jų atstovai kasmet susirinkę diskutuoja, kas per velniava yra šis konkursas, ir skirstosi nieko nenusprendę.
Problema — į vieną katilą pagal taisykles sumesti ir dešimtmečiai, kartais dar dainuojantys apie išsvajotą žaislą po Kalėdų eglute, ir apie “dar vieną bučinį” priedainyje pasakoti nebesidrovinčios penkiolikmetės, kurių judesiai ir apranga kartais priverčia raudonuoti ir suaugusiuosius.
Šių amžiaus grupių pomėgiai, elgesys, apranga, psichologija — pernelyg skirtingi. Talentų konkursuose paauglės laksto nuogais pilvais ir koketiškai kraipo klubus. Šalia ketvirtokas įsijautęs dainuoja apie pamėgtą filmo herojų. Ką siųsti į “Euroviziją” — vaikus ar ankstyvus suaugėlius? Pastarųjų konkurse akivaizdžiai daugėja.
Atsakymo niekas nežino, tik rypuojama, kad konkursas taip ir neatranda savo veido. Lietuvoje labiau linkstama žengti vaikiškumo keliu — bet gal mes tiesiog pasiklydę vertime. Konkursas vadinasi “Junior Eurovision”. Mes jį vadiname vaikų “Eurovizija”, bet “junior” angliškai nėra vaikas. Greičiau jauniklių “Eurovizija”, o tai — jau ne tas pats.
Ar mums apskritai reikia sukti galvą dėl konkurso, kuris geriausiu atveju pamirštamas po poros savaičių, o jo laimėtojai net neįgyja teisės organizuoti renginio savo šalyje ir taip medžioti tos minimalios tarptautinės reklamos?
Kai prieš trejus metus Eglė Jurgaitytė užėmė trečią vietą konkurse, šio žurnalo puslapiuose neatsargiai pastebėjau, kad šis renginukas didžiojoje dalyje Europos kelia maždaug tiek publikos dėmesio, kaip ir Lichtenšteino beisbolo pirmenybės. Tuomet buvau apšauktas bjaurybe, bandančiu sumenkinti šaunios mergaitės laimėjimą.
Dabar lietuviai į šį savotišką karnavalą, regis, pradeda žvelgti kiek blaiviau. Šių metų vaikų “Eurovizijos” geografija daro įspūdį.
Trylika šalių Europos konkurse — jau savaime ne itin įkvepiantis skaičius. Aštuonios jų — buvusios Sovietų Sąjungos valstybės. Dar Bulgarija ir Makedonija, patyrusios to paties sovietų bloko įtaką. Švedai, kurie net ir sunkmečiu tebeturi tiek pinigų, kad dalyvauja kur papuola. Ir olandai su broliškais belgais. Konkurso prodiuseris Sietse Bakkeris yra olandas. Nebūtų įkalbėjęs bent jau saviškių, būtų turėjęs rimtą pokalbį su darbdaviais.
“Sovietovizija”? O kaipgi kitaip? Su pora išimčių į konkursą veržiasi šalys, kurioms bet kokia proga savo pavadinimą parašyti šalia žodžio “Europa” prilygsta medaliui.
Vakarams į konkursą nusispjauti. Pirma, jų šalyse nėra taip madinga savaitgalių rytais ekraną užtvindyti dainuojančiais vaikais — tai daugiau sovietinių laikų palikimas. Šiaurės Korėjoje, sako, tokių laidų rodoma dar daugiau. Paieškokite įrašų internete — štai tos šalies tobulai dresuoti mažieji dainininkai tikrai kasmet laimėtų vaikų “Euroviziją” ištisus dešimtmečius, bet dėl kai kurių priežasčių “Eurovizijoje” jų nėra.
Antra bėda — nemažas starto mokestis, kuriuo taškytis britai, vokiečiai ar prancūzai nemato prasmės. Jie pataupys laiką, išteklius ir nervus suaugusiųjų “Eurovizijai”. Atranka į ją jau ant nosies. Ką kaltinsime šį sykį?