Ar laiminga buvo Išsipildymo akcijos ambasadorių vaikystė?

Laidos „Ką manai?“ vedėja Agnė Armoškaitė (30 m.), paklausta apie savo vaikystę, pirmiausia prapliumpa juoku, vėliau susimąsto ir neria į prisiminimus. „Oi, kiek jų daug...“ - sako moteris, auginanti sūnų Gabrielių.

- Vis dėlto koks pats ryškiausias vaikystės prisiminimas?

- Vienas iš ryškiausių - Vilniaus senamiestyje vykdavę festivaliai „Skamba, skamba kankliai“, kai su kiemo draugais atsisėsdavome priešais pučiamųjų orkestrą ir žiūrėdami į muzikantus žiaumodavome citrinas. Muzikantai negalėdavo groti, nes jiems kaupdavosi seilės. Nors mus išvaikydavo, būdavo labai smagu.

Vaikystėje turėjau už save dvigubai didesnį šunį - rusų juodąjį terjerą. Kai jį vedžiodavau, praeiviai baimindavosi, o aš ramindavau: „Nebijokite, jis dar mažas.“

Tėvai gyveno meno pasaulyje (Agnės motina Dalia Gižaitė-Armoškienė - buvusi operos solistė, tėvas Edmundas Armoška - kolekcininkas. - Red.). Dalis mano vaikystės prabėgo Operos ir baleto teatro užkulisiuose, kur laukdavau mamos po spektaklių ir repeticijų.

Tėtis bendraudavo su dailininkais. Į svečius dažnai užsukdavo tapytojas Raimondas Sližys. Plikagalvis rengdavosi ilgu juodu odiniu paltu. Manydavau, kad jis nėra labai geras žmogus, net sukūriau istoriją, kad jis yra kalinys. Kai jo to paklausiau, jis patvirtino. Žinoma, juokais. Tai dar labiau sustiprino mano baimę, tad aš visada nuo jo slėpdavausi.

- Labiausiai norėjau ne dovanos, o kasų. Devyneriais metais vyresnės mano sesers Solveigos buvo labai gražūs aukso spalvos ilgi plaukai. Kai ruošdavosi į mokyklą, su didžiausiu pavydu žiūrėdavau, kaip ji tuos plaukus šukuoja. O aš visąlaik buvau baltapūkė trumpaplaukė. Tikros dramos vykdavo, kai pasiimdavau minkštas, šiek tiek riebaluotas marlines pašluostes ir vaikščiodavau užsikrovusi ant galvos, įsivaizduodama savo svajonių kasas. Mama nuo manęs tas „kasas“ vis nuimdavo, o aš pykdavau.

- Kuo norėjote būti užaugusi?

- Tai buvo susiję su aktoryste arba su scena. Buvau iš tų vaikų, kurie statomi ant stalo, dainuoja, deklamuoja eilėraščius ir linksmina svečius. Nors baigiau ir teisės, ir verslo vadybos mokslus, vis tiek grįžau į sceną.

- Ar vaikystėje buvote susidūrusi su ligonine?

- Turėjau rimtų ligų, dažnai gulėdavau ligoninėje. Pamenu mamą, lakstančią į ligoninę su naminiu sultiniu, ir tą akimirką, kai pradėdavo temti, o jai reikėdavo eiti namo. Žiūrėdavau į tamsą už langų, blausią ligoninės koridorių šviesą ir galvodavau, kaip noriu mamos.

„TV3 žinių“ vedėja Renata Šakalytė (28 m.) - nuolatinė Išsipildymo akcijų ambasadorė, anonsų balsas ir vedėja. Šviesia ir laiminga vaikyste džiaugusis Renata jos linki visiems vaikams.

- Apie kokią profesiją svajojote vaikystėje?

- Nuolatinės profesijos neturėjau. Viena dieną norėdavau būti gydytoja, gydydavau visus savo žaislus ir gyvūnus. Kitą - mokytoja, trečią - dainininke. Mėgau ir dainuoti, ir šokti, ir deklamuoti, turėjau labai gerą atmintį, lengvai išmokdavau daugybę eilėraščių, pasakų. Seneliai sakydavo, kad tikrai būsiu artistė. Kai pradėjau eiti į mokyklą, nusprendžiau, kad būti televizijos diktorė, nes žavėjausi diktorėmis Angele Kiliuviene ir Laima Kybartiene. Tačiau, kol baigiau mokslus, ši profesija iš televizijos išnyko.

- Iš jūsų pasakojimo susidaro labai teigiamos mergaitės įvaizdis. Nejaugi vaikystėje nekrėtėte eibių?

- Buvau padykusi ir tikrai esu prikrėtusi eibių. Senelis sakydavo - „zbitkų“. Mat iki aštuonerių metų gyvenau pas senelius kaime Raseinių rajone. Kartu gyveno mano mamos sesuo, kuri buvo dešimt metų už mane vyresnė.

Per šešioliktąjį tetos gimtadienį jos pirmasis gerbėjas padovanojo 16 gvazdikų. Ji sumerkė gėles į vazą ir iškeliavo į mokyklą.

Tądien per televizorių rodė baletą. Nusprendžiau, kad ir man reikia pastatyti baletą. Į galvą šovė geniali mintis, kad nukirpus gvazdikų žiedus, apvertus juos aukštyn ir pasmeigus dviem degtukais išeina puikios balerinos.

Nukirpau 15 gvazdikų - palikau visus kotus ir vieną gvazdiką su žiedu vazoje. Kai baletas nusibodo, sumečiau savo balerinas tetos kambaryje už veidrodžio. Kai ji grįžo iš mokyklos, buvo daug riksmo, ašarų ir gaudynių, o aš slėpiausi močiutei po sijonu.

- Ar turėjote gyvūnų?

- Kaime globodavau ir savo, ir kaimynų šunis, katinus, triušius. Kai su tėvais išsikraustėme į Kėdainius, ten turėjau savo šunį, katę, papūgą, jūrų kiaulyčių, žiurkėnų. Žiurkėnė atsivedė net 16 žiurkėniukų, kuriuos turėjau išdalyti. Kaip sakydavo mama, dėl gyvūnų buvau lengvai išprotėjusi. Ji buvo įsitikinusi, kad tapsiu veterinare.

- Ar turėjote kitų pomėgių?

- Oi, vaikystėje buvau tikras žmogus-orkestras. Ko tik aš nelankiau: ir dailės mokyklą, ir dramos būrelį. Kūriau eilėraščius, vaidinimus.

Sunku buvo apsispręsti, kuo noriu tapti. Rinkausi iš aktorystės ir žurnalistikos. Galiausiai mokytojai įkalbėjo rinktis žurnalistiką. Dėl to nesigailiu.

- Ar pamenate, kokios šventės ir kokios dovanos laukdavote labiausiai?

- Labiausiai norėdavau, kad mane aplankytų Kalėdų Senelis. Juo tikėjau ilgai - iki tos akimirkos, kol aptikau paslėptą dovaną. Buvo labai skaudu, kai Kalėdų rytą po eglute radau tą pačią dovaną. Tačiau močiutė man labai gražiai paaiškino, kad Kalėdų Senelis yra ne konkretus žmogus, o Kalėdų dvasia, kuri aplanko kiekvienus namus ir įkvepia žmones įteikti savo artimiesiems po dovaną.

- Ar vaikystėje nepasitaikė liūdnų akimirkų?

- Buvo liūdna, kai vieną vasarą sirgau vėjaraupiais. Visi vaikai vaikščiojo trumpomis rankovėmis ir valgė ledus, o aš turėjau vilkėti kailinukus ir, negana to, visa buvau išterliota „zelionka“. Kitą kartą liūdesys buvo apėmęs, kai mane tėvai iš kaimo išsivežė į Kėdainius. Man labai patiko kaimo gyvenimas, ten liko visi mano vaikystės draugai. Vėliau per visas atostogas ir laisvas dienas skubėdavau į kaimą. Galbūt tas kaimas iki šiol gyvuoja manyje.

- Pasiilgstate jo?

- Jeigu atskristų Kalėdų dvasia ir paklaustų, kokį mano norą išpildyti, paprašyčiau grąžinti į vaikystę ir į kaimą.

Esu laiminga, kad mano vaikystė buvo tokia nuostabi. Todėl be galo skaudu, kad yra vaikų, kurie negali turėti vaikystės ir yra priversti gyventi kaip suaugusieji. Kompensuoti to neįmanoma. Vaikystė - gyvenimo pamatas, ant kurio statomas namas.

- Kuris iš jų pats ryškiausias?

- Pagalvojus apie vaikystę pirmiausia iškyla toks vaizdinys: vasara, kaimas pas senelius, kur galėdavai miegoti žiauriai ilgai, gal iki 11 ryto. Atsibundi, tingi eiti iki tualeto, nes jis toli, ir pirmiausia, ką padarai, - nusišlapini iš verandos ant vyšnios, kuri vasaros pabaigoje nudžiūvo. Tada eini pas senelę, ji kepa blynus. Prisikemši blynų su arbata, sėdi po obelimi ir niekas nerūpi.

- Ar laukdavote dovanų per šventes?

- Žinoma, kaip ir visi vaikai. Tik anuomet mūsų fantazija buvo gana ribota, ne kažin ką buvome matę. Žinojau, kad yra tokie kareivukai ar modeliukai - surenkami laivai arba lėktuvai. Ko nors ypatinga netrošdavau. Tiesa, vienu metu prireikė dviračio. Jį gavau, rodos, net ne per gimtadienį. Dviratis buvo „Dubysa“ - eiklus ir greitas daiktas.

- Ar žinojote, kuo būsite užaugęs?

- Ir tada ir dabar apie tai negalvoju. Į ateitį žvelgiau labai primityviai. Skaitydavau Vytauto Petkevičiaus „Kodėlčių“. Tos knygelės herojus sakydavo: „Kai užaugsiu, būsiu kosmonautas, motociklų meistras.“ Manau, ir aš tuo metu kartodavau ką nors panašaus.

- Ar prisimenate, kokių eibių esate prikrėtęs vaikystėje?

- Kadangi ryškiausi prisiminimai susiję su kaimu, tai ir visi nuotykiai yra iš ten. Kaime buvau vienintelis atvykėlis miestietis ir tikra bėda vietinių vaikų tėvams. Jie turbūt sakydavo: „Atvažiuoja toks veltėdis ir veda visus iš kelio.“ Matyt, taip ir būdavo, nes seneliai dirbdavo, kaimo vaikai irgi turėdavo visokiausių pareigų, o aš vienas nieko neveikdavau. Tai juos ir užkurdavau, nes turėjau galybę laiko eibėms. Išbraidydavome rugius arba kukurūzus žaisdami slėpynių. Pas senelius ateidavo kolūkio pirmininkas ir bardavosi.

Buvo dar blogiau, kai paleidome vėjais milžinišką darbą. Kolūkio kombainai kirsdavo rugius ir presuodavo šiaudus į kūgius, sutvirtintus virvėmis. Žinoma, man kilo mintis tas virves nupjaustyti peiliukais. Tuomet jau senelis nusikabino diržą - o tai būdavo labai retai - ir gerokai išpėrė kailį.

Mano kaimo draugų tėvai visuomet būdavo prisigaminę daug dešrų, skilandžių, lašinių. Visa ši produkcija vieną dieną virto taikiniais, į kuriuos skriejo iš lankų paleistos strėlės. Dėl to mūsų irgi niekas nepaglostė.

Kai jau buvome pusberniai, kaime nuvarydavome tėvų traktorius ir jais leisdavomės į kitus kaimus kibinti merginų. Dabar niekaip nesuprantu, kaip mums pavyko į kabiną susigrūsti aštuoniese. Vienu metu buvau nepagydomai susirgęs piromanija. Tuomet man buvo kokie septyneri. Degindavau degtukus, savo kareivėlius ir visa, kas degė. Eidavau į statybas vogti karbido ir darydavau bombas. Gal tai buvo normalu? Nepažįstu berniuko, kuris vaikystėje nebūtų ko nors sprogdinęs. Už savo padegimus visuomet gaudavau į kailį, tačiau kitą dieną vėl darydavau tą patį. Jokio sveiko proto. Nuo tėvų tuos padegimus būdavo sunku nuslėpti - skylėti kilimai, sugadinti baldai. Jau tai darydamas žinojau, kad vėl gausiu į kailį.

Po kurio laiko buvau tiek pragudrėjęs, kad laukdavau iš darbo grįžtančio tėvo paslaugiai nusimovęs kelnes ir po ranka padėjęs diržą. Reikia būti geležinės širdies, kad nesusigraudintum pamatęs tokį atgailautoją ir baustum.

- Vaikystėje labai ilgai sirgau astma. Manau, kad savo kosuliu esu išvaręs tėvus iš proto. Vėliau jie pradėjo vežioti mane prie jūros ir astma dingo. Tai vienas skaudžiausių prisiminimų. Neskaitant krimtimosi dėl atlėpusių ausų ir kreivų kojų. Labai dėl to išgyvenau. Ir dabar dar kartais dėl to sielojuosi, bet jau saulelė vakarop ir žinau, kad kitoks nebebūsiu (juokiasi).

Gruodžio 17-ąją 19 val. tiesioginėje TV3 projekto „Šok su manimi“ transliacijoje - „Išsipildymo akcijos 2011“ finalinis renginys. Devintosios akcijos organizatoriai žada jaukų ir šviesų vakarą, kurio vedėjai Jurgita Jurkutė ir Vytautas Šapranauskas pavirs pasakos personažais, o projekto dalyviai darys viską, kad žiūrovai aukotų likimo nuskriaustiems vaikams.„Šok su manimi“ poros dainininkas Justas Lapatinskas su Sandra Saikauskaite, aktorius Dominykas Vaitiekūnas su Juste Žemaityte, dainininkas Deivis su Katerina Voropaj, verslininkė Danguolė Stachura su Deividu Meškausku, gydytojas Donatas Chlebinskas su Gintare Slausgalviene taps „Išsipildymo akcijos 2011“ mažųjų ligonių globėjais.

Pasirodymus labdaros maratono finalui rengia ne tik senbuviai, bet ir jau iškritę projekto dalyviai. Renginyje pasirodys Lietuvos bei Europos kultūrizmo čempionas Dainius Barzinskas su Domante Padleckaite, aktorė Dalia Michelevičiūtė su Olegu Koliakinu ir iliuzionistas Mantas Wizard su Viktorija Kunauskaite. Taip pat - šokių kolektyvai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Prie „Išsipildymo akcijos 2011“ gali prisidėti kiekvienas siųsdamas trumpąsias žinutes su žodžiu VAIKAMS arba skambindamas numeriais 1890 (auka 2 Lt), 1891 (auka 5 Lt), 1892 (auka 10 Lt) ar aukodamas internetu www.aukok.lt. Išsipildymo akcijos mažieji ligoniai

1. 8 m. Ramunė nuo gimimo serga epidermolize (tai liga, kai kūnas nusėjamas pūslėmis). Būtini genetiniai tyrimai Freiburgo medicininės genetikos universitete kainuoja apie 14 tūkst. litų.

2. 13-metei Erikai ir trimečiam Airidui, sergantiems sunkia kaulų trapumo liga, reikalingos specialios teleskopinės ortopedinės vinys, kurių viena kainuoja 8000 Lt. Airidui jų reikia bent trijų.

3. 40 proc. kūno apdegusiam 3 metų Deivydui reikia specialaus rankinio siurblio kvėpavimo takams valyti ir specialių spaudžiančių drabužių, kad neplistų randai.

4. 8 m. Tautvydui, sergančiam cistine fibroze, labai reikia kosulio asistento - vieno iš tų aparatų, kurie tokiems ligoniams prailgina gyvenimą.

5. 10-metė Ugnė nuo 2009-ųjų serga progresuojančiomis ligomis - sklerozuojančiu cholangitu ir autoimuniniu cholangitu, dėl kurių išsivystė kepenų cirozė. 2 mėnesiams vaistai kainuoja apie 660 Lt.

6. Ketverių Gabrielius serga sunkia reta genetine kraujo liga - atipiniu hemoliziniu ureminiu sindromu. Jam tris kartus per savaitę reikia pakeisti dalį kraujo plazmos. Vaikui būtini genetiniai tyrimai, kurie Lietuvoje dar neatliekami, kad būtų skirtas individualus gydymas.

7. 2000 m. automobilis partrenkė du brolius. Vienas žuvo, kitas buvo sužalotas. 16-metis Gediminas visą laiką guli, jo dubens kauluose - negyjančios žaizdos. Tvarsčiams ir vaistams kas mėnesį išleidžiama apie 300 Lt. Gediminas svajoja apie specialią lovą, dušo kabiną ir kompiuterį.

8. Beveik penkerių Demjanas dėl nugaros smegenų apsigimimo negali vaikščioti ir savarankiškai stovėti. Sausį jam diagnozuota epilepsija. Berniukui reikia ultragarso liekamojo šlapimo kiekio matuoklio. Demjanui jis bus reikalingas visą gyvenimą. Įrenginys kainuoja 20 000 Lt.ÿ