Režisierius pirmą kartą naudoja gausybę specialiųjų vaizdo ir garso efektų. Ankstesnėse L.von Triero juostose niekuomet nebuvo tiek daug muzikos. „Melancholijoje“ skamba Richardo Wagnerio romantiškos operos „Tristanas ir Izolda“ preliudija.
Holivudo gražuolė Kirsten Dunst (29 m.), sukūrusi įspūdingiausią, drąsiausią ir emociniu požiūriu vieną sudėtingiausių savo vaidmenų, pelnė geriausios aktorės titulą šių metų Kanų kino festivalyje.
Dvidešimt minučių kelio automobiliu už Kopenhagos tarp laukų stūkso buvęs įgulos statinys. Čia režisierius L.von Trieras sukūrė savo fantazijų pasaulį. Šis pastatas - jo filmų gamybos bendrovės „Zentropa Entertainments“ būstinė, kurioje zuja daug jaunų žavių praktikančių.
Bendrovės būstinėje teliūskuoja plaukimo baseinas, viename iš kambarių virš mušamųjų instrumentų tarp kitų daiktų, primenančių jo filmus, kabo kruvino Charlotte Gainsbourg lyties organo kopija. Tai - detalė iš daugybę ginčų sukėlusios juostos „Antikristas“, kai minėtai britų ir prancūzų kilmės aktorei teko nusipjauti klitorį.
Lietuvos kino žiūrovams Danijos režisierius puikiai pažįstamas iš filmų „Prieš bangas“, kuris 1996 metais laimėjo Kanų kino festivalio Didįjį žiuri prizą, „Idiotai“ (1998 m.), „Šokėja tamsoje“ (2000 m.), kuris taip pat buvo apdovanotos Auksine palmės šakele, „Dogvilis“ (2003 m.).
Šviežiausias L.von Triero filmas „Melancholija“ pasakoja apie naująją planetą Melancholiją, pavojingai artėjančią prie Žemės. Tik nuo sunkios depresijos kenčianti jauna moteris, kurios vaidmenį atlieka K.Dunst, priešinasi pasaulio žlugimui.
Kino juosta estetiškai patrauklesnė, o turinio požiūriu ne tokia radikali nei jos pirmtakai, bet vis dar ne iš lengvųjų.
Gegužę vykusio 64-ojo tarptautinio Kanų kino festivalio metu L.von Triero „Melancholija“ kritikus ir žiūrovus domino iki jo spaudos konferencijos, kai režisierius pasakė jaučiantis simpatiją Adolfui Hitleriui ir prisipažino esąs nacis. Festivalio vadovybė režisierių paskelbė nepageidaujamu asmeniu Kanuose.
Ekscentriškasis L.von Trieru, kuris neskraido lėktuvu, į Kanus atvyksta automobiliu, prie kurio prikabintas namelis su ratais, o Auksinės palmės šakelę už dramą „Šokėja tamsoje“ laiko pakabinęs savo bendrovės būstinėje už akvariumo, pasakoja apie savo pasaulio pabaigos viziją, depresiją ir melancholiją.
- „Melancholijoje“ pasaulis žūsta ir atrodo, lyg tai jums teiktų džiaugsmą.
- Taip, tai smagu. Ir nuostabu, kad tik depresijos kamuojama Džastina gali pasipriešinti pasaulio žlugimui. Visi kiti, anksčiau buvę stiprūs, protingi ir linksmi, elgiasi kaip vaikai ar bailiai.
- „Melancholijoje“ depresija sergančią moterį padarote didvyre ir tokiu būdu diskutuojate šia tema. Tai - beveik švelni kino juosta.
- „Antikristo“ filmavimo aikštelėje kentėjau nuo siaubingos depresijos. Stengdamasis ją nuslopinti turėjau kuo nors užsiimti. Kurdamas „Melancholiją“ jau jaučiausi gerai. Didžioji šio filmo dalis, žinoma, perteikia mano melancholiją.
- „Melancholijos“ herojė - moteris, kuriai teko kentėti nuo jūsų depresijos. Kodėl ne vyras?
- Iš tikrųjų scenarijų parašiau Penelopei Cruz, kuri labai norėjo dirbti su manimi. Mano idėja buvo tokia: žiūrovai mato Penelope veidą ir virš jo žodį „Melancholija“. Ši nuostabi moteris būtų įkūnijusi mano depresiją! Bet P.Cruz atsisakė.
- Ar depresija buvo rimta?
- Manau, ją sukėlė mano baimė. Nebebuvau savo kūno šeimininkas. Paskui užvaldė depresija - pasidaviau jai.
- Kokias baimės būsenas patyrėte?
- Visas, kokios gali būti. Pirmiausia kenčiu nuo OCD - (obsessive-compulsive disorder - obsesinis kompulsinis sutrikimas). Esu kaip bibliotekininkas, kurio visos knygos turi būti sudėtos tam tikru kampu. Skamba nekaltai, bet taip nėra. Dėl to žmonės ir nusižudo.
Aš visą laiką baiminuosi, kad sergu vėžiu. Ant dilbio radęs mažą odos nelygumą krapštau, kol atsiranda didelė žaizda. Negaliu liautis. Esu apimtas baimės, lyg priešais tupėtų tigras, ketinantis mane suėsti. Tokiomis akimirkomis norisi mirti.
- Ar gydotės?
- Visą gyvenimą. Kuriant „Antikristą“ depresija pasiekė kulminaciją. Gyvenimas atrodė visiškai tuščias ir man teko atsisakyti filmavimo. Gulėdavau lovoje, žiūrėdavau į lubas, savaičių savaitėmis verkdavau.
Kai depresija visiškai suima į savo gniaužtus, jautiesi kaip pelė, pakliuvusi katei į nagus. Tuomet atsiguli ir sakai: „Na, suėsk mane pagaliau!“ Tai mėginau parodyti filme „Melancholija“: K.Dunst turi išsimaudyti, bet nepajėgia perkelti kojų per vonios kraštą.
- Tai - viena sunkiausių filmo scenų. Ar dabar jūsų gyvenimas vėl normalus?
- Nufilmavau „Melancholiją“ ir jaučiuosi gerai. Dabar kuriu juostą, kuri turėtų vadintis „Nimfomaniakas“. Tai - pusiau pornografinis, pusiau filosofinis filmas. Jis pasakoja apie seksualinį nimfomanės gyvenimą, pradedant nuo ankstyvosios vaikystės. Taigi pasakyčiau, kad vėl gyvenu. Depresijos neliko, dabar mane stipriau prispaudė baimė. Vėl grįžau į OCD šalį.
- Turite šeimą, keturis 14-23 metų vaikus. Kaip jie reaguoja į jūsų būsenos pokyčius?
- Depresija - katastrofa šeimai. Jie priprato prie mano bijojimo. Kai krečiu pokštus, vaikai žino, kad tėvelį vėl persekioja reptilijos ir jis sprunka nuo tigro. Žinoma, bijau, kad OCD pasigriebs ir mano vaikus.
- Kokiais būdais tam priešinatės?
- Elgiuosi visiškai priešingai nei mano mama. Kai vaikystėje jos paklausiau, ar šią naktį mirsiu, ji atsakė: „Manau, kad ne, bet, žinoma, yra tokia galimybė.“ Mama nenorėjo man meluoti ir tai buvo klaida. Ji neapsaugojo manęs, todėl neturėjau vaikystės. Savo vaikams meluoju sakydamas: jūs nemirsite.
- Ar vartojate vaistus?
- Dabar tik cipramilį. Manau, tai yra plačiai vartojamas antidepresantas. Nepavojingas.
- Ar vartodamas šiuos vaistus galite dirbti?
- Amerikiečių rašytojas Davidas Fosteris Wallace'as, kuris taip pat kentėjo nuo depresijos, pastebėjo, kad dėl antidepresantų negalėjo rašyti. Jis tarpsniais atsisakydavo medikamentų ir depresija grįždavo. Galiausiai jis nusižudė.
- Manote, kad jūsų filmų kokybė susijusi su jūsų psichikos sutrikimais?
- Šiuo požiūriu turiu aiškią teoriją. Galvos smegenys 90 procentų savo energijos skiria tam, kad susilpnintų ar nuslopintų pojūčių sukeliamus įspūdžius. Iš tikrųjų žmogus gali matyti ir girdėti daug daugiau, bet šiuos įspūdžius privalome apriboti filtrais. Jei vienas filtrų sugedęs, žmogus arba išprotėja, arba nugrimzta į depresiją.
Sugedusį filtrą galima taip pat naudoti, kad pamatytumėte daugiau už kitus. Tuomet tampi įdomiu menininku.
- Filme „Antikristas“ rodote, kaip Ch.Gainsbourg žirklėmis susižaloja genitalijas. Nejau malonu kankinti žiūrovus?
- Kuriant meną reikia būti įžūliems, be sąžinės. Norėdamas sukurti šį tą, kas turėtų bent kiek vertės, privalai žengti vieną žingsnį toliau.
- Kanuose pareiškėte, kad suprantate A.Hitlerį, ir taip užsitraukėte pyktį.
- Pamėginkite mane suprasti. Svarbu, kad suvoktume jį kaip žmogišką būtybę. Šio didelio valstybės veikėjo įžūlumas... Velniai griebtų, jis, žinoma, nebuvo didelis valstybės veikėjas. Tiesą sakant, apie jį nieko apskritai negalima kalbėti.
Tokie žmonės kaip Josifas Stalinas ir Mao Zedong'as turėjo tam tikro idealizmo. Esu įsitikinęs, kad A.Hitleris buvo idealistas. Bet mano mokyklos laikų filosofijos mokytojas įskiepijo, kad idealistai yra pavojingi žmonės.
Ir aš esu idealistas, bet, žinoma, man nepriimtinas nė vienas A.Hitlerio idealas.
- A.Hitleris tikrai buvo ne idealistas, o masinių žudynių organizatorius.
- Taip, žinoma. Bet aš nusprendžiau atleisti Vokietijai už Antrąjį pasaulinį karą. Manau, jau atėjo laikas.
- Ar po spaudos konferencijos Kanuose pykote ant savęs?
- Kvailystė. Iš pradžių mano kalba nesukėlė susidomėjimo. Tik vėliau buvo pareikalauta, kad atsiprašyčiau. Kaip tik tuomet prisiminiau Billą Clintoną, kurio pradėjau negerbti, kai jis viešai atsiprašė dėl skandalo su Monica Lewinsky. Galiausiai viskas pasisuko taip, kad turėjau atsiprašyti „Melancholijos“ aktorės Ch.Gainsbourg, nes ji - žydų kilmės.
- Ji buvo pasipiktinusi?
- Visiškai ne. Ji tai buvo girdėjusi iš savo tėvo. Serge'as Gainsbourgas yra pasakęs daug blogesnių dalykų.
Manau, politinis korektiškumas yra pavojingas. Privalome kalbėti apie dalykus, apie kuriuos negalima kalbėti. Bet jokiu būdu negalima pateisinti to, ką pasakiau Kanuose. Turėjau kalbėti suprantamiau.
- Išsišokimai, neapykanta moterims, kalbos apie A.Hitlerį. Ar visa tai suplanuota specialiai? L.von Trieras - dirbtinis produktas?
- Ne. Tokio kvailo pasirodymo kaip Kanuose nesuplanuosi. Manau, to nebūtų galėję sugalvoti Elvis Presley ar Davidas Bowie. Per tą spaudos konferenciją mane buvo apėmusi panika. Žinoma, nesu joks nacis.
- Ant jūsų dešinės rankos pirštų ištatuiruotas žodis „Fuck“.
- Tokią tatuiruotę pirmą kartą išvydau filme „Bėgantis indėnas“ - ją turėjo Seanas Pennas. Paskambinau jam norėdamas paklausti, kodėl jam šovė tokia idėja. Jis buvo velniškai piktas, nes manė, kad skambinu norėdamas pasiūlyti vaidmenį. Tatuiruotė - tarsi mano vidutinio amžiaus krizės išraiška. Senstant taip elgiamasi ir ant pirštų tatuiruojama „Fuck“.
- Jūsų motina buvo savotiška hipė.
- Ji, tiesą sakant, buvo per sena hipės gyvenimo būdui. Vis dėlto ji buvo labai neurotiška. Ir man nepasakė, kad mano tėvas nebuvo mano tikrasis tėvas.
Apie savo motiną galiu kalbėti tik blogai. Nuo kada pasakymas „moterų priešas“ tapo keiksmažodžiu? Lygiai taip pat galėčiau sakyti, kad nekenčiu žirafų.