Šnipą įkūnijusio G.Oldmano jausmai - po kauke

Kartais geri aktoriai juokauja, kad po vidutinybių parado ant “Oskarų” pakylos (kurių po kelerių metų niekas nė neprisimena) darosi didelė garbė šio apdovanojimo ir neturėti. Mat vis dažniau juo atlyginama už niekuo neišsiskiriančias, bet paauglių skoniui malonias triukšmingas pramogas ar politiškai korektiškas juostas. Aktoriams ypač liūdna, kai sukūrus daugybę gerų vaidmenų, kurie nesulaukia JAV kino meno ir mokslo akademijos dėmesio, apdovanojimas atitenka už vidutinį darbą kaip sena skola. G.Oldmanas nebuvo išskirtas nei už nerimtą “Drakulą” (1992), nei už rimtą Lee Harvey Oswaldo vaidmenį dramoje “JFK” (1991). Suvaidinęs būrius iki klaikumo sukarikatūrintų blogiukų, iš kurių galbūt garsiausias yra Luco Bessono “Penktojo elemento” (1997) Zorgas, jis džiaugiasi galimybe pagaliau ne triukšmauti, o vaidinti tyliai. Pagal Johno le Carré romaną “Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas” režisieriaus T.Alfredsono sukurta juosta pasakoja apie tai, ką rašytojas išmanė geriausiai, — šnipų gyvenimą. Pats buvęs šnipas, jis sukūrė šaltojo karo atšiaurumu persmelktą pasakojimą, kaip į atsargą išėjęs britų šnipas Smailis, kurį ir įkūnija G.Oldmanas, aiškinasi, kuris iš keturių įtariamųjų, pavadintų vaikiškos skaičiuotės vardais, yra sovietams informaciją perduodantis dvigubas agentas.

— Ar jūs siekėte šio vaidmens, ar vaidmuo pats jus rado? — Rado pats. Retas atvejis, kai jis pasiūlytas konkrečiai man iš karto ir nereikėjo varžytis. Režisierius T.Alfredsonas pasakojo, kad pusmetį suko galvą ir jau buvo nusivylęs visais, bet galiausiai atrankos režisierius jam pakišo mane. Kartais tie kandidatų sąrašai atrodo juokingai. Yra buvę, kad dėl to paties vaidmens rimtai svarstė mano, Leonardo DiCaprio ir Harrisono Fordo kandidatūras.

— Esu gana senas, kad prisiminčiau jau klasika tapusią šio romano ekranizaciją su Alecu Guinnessu, įsirėžusią vyresniems žiūrovams į sąmonę. Jam buvo 70 metų, aš net maniau, kad esu per jaunas. A.Guinnesso šešėlis temdytų kiekvieną. Nusprendėme nekreipti dėmesio į senąjį filmą ir sekti tik romanu. Tiesiog pasistengiau save raminti — jei gali būti daug hamletų ir romeo, kodėl negali būti daug smailių?

— Lyginate mano buvusius vaidmenis? Kas sunkiau — Zorgas ar Smailis? Juokinga. Tokio vaidmens kaip Smailis laukiama 30 metų. Jis — šnipas, niekada neišsiduodantis, emociškai visiškai uždaras. Bet juk ką nors veikti reikia, negali prieš žiūrovus sėdėti nejudėdamas. Manęs režisierius kartais prašydavo, ar galiu įdėmiau pažiūrėti į paveikslą, ar ryškiau pagalvoti. Tai ištisi niuansų niuansai. Matote, aktoriaus profesija yra keista: būtina ne tik garsioji charizma, bet ir pats privalai tikėti, kad esi įdomus, tad žmonės norės į tave žiūrėti.

— Mano Smailis yra dulkių spalvos. Kambaryje šnipas dingsta, jo nesimato — kaip dulkių. Tokį įkūnyti yra rimtas darbas, privalai ką nors veikti, bet negali išsišokti.

— Ar rašytojas Johnas le Carré jums padėjo? — Iš pradžių kaip trampliną vaidmeniui panaudojau patį Johną, bet toliau — mano idėjos. Jo balsas — muzikalus, dainingas. Pavogiau iš jo balsą ir truputį manierų. Tas sėdėjimas 90 laipsnių kampu — rašytojo poza. Tiesa, Johnas yra didesnis dabita, galima sakyti, kad jo skonis — kaprizingas. Žmogui — 80 metų, o jis iki šiol yra aštraus proto. Puikus mėgdžiotojas, pasakotojas, kai nori prie ko nors pritapti. Tai šnipams būdinga. Jis primena muzikos automatą — įmeti monetą ir jau nebeužkimši, istorijos liete liejasi.

— Kažkas gerus šnipus yra palyginęs su slidžiomis gyvatėmis. — Knygoje yra vieta, kur žmona Ana (Katrina Vasilieva) sako, kad Smailis gali reguliuoti kūno temperatūrą kaip šliužas. Prisiderina prie kambario. Jis neatrodo joks maniakas, jis visada ramus. Su tokiu sunku tapatintis, bet būna ir blogiau. Juk vaidindamas psichopatą neieškai panašumų savo gyvenime. Tikėkimės. (Juokiasi.) Toks kaip Smailis mūsų laikais nuolat lankytųsi pas psichiatrą. Žmoną jis myli, bet gal kiek mazochistiškai. Kita vertus, ko tik gyvenime nebūna — meilė tai ateina, tai praeina. Man regis, jis yra nusivylęs romantikas.

— Koks jūsų požiūris į šnipo profesiją? Daug kam ji atrodo romantiška. — Keista profesija. Teisėtvarkos pareigūnas sugauna nusikaltėlį, siunčia už grotų, viskas aišku, jis nubaustas. Šnipas ieško priešo agento ar informuoto piliečio ir bando jį užverbuoti į savo pusę. Gal tas šnipas ir jo medžiojamas asmuo yra ne vieną žmogų nužudę, bet nei vienam, nei kitam dėl to nekyla jokių neigiamų pasekmių. Šnipo gyvenimo stilius suėda bet kokį asmeninį gyvenimą.

— Galima sakyti, kad šnipas aukojasi dėl tėvynės. — Ta jų auka yra beribė. Žvalgyboje rangai nėra aiškiai nustatyti, juk tikri šnipai neprasitaria apie savo darbus. J.le Carré pasakojo apie vieną puikų šnipą, kuriam už didvyrišką žygdarbį buvo įteiktas ypatingas apdovanojimas — vienas aukščiausių karalystėje. Jam tą medalį leido panešioti penkias minutes ir užrakino stalčiuje. Žmogus net medalio už gerą darbą prisisegti negali, nes išsiduos, ką veikia.

— Ar dar ilgai džiaugsitės žilais Smailio plaukais ir baisiais akiniais? — Pirmiausia tų akinių ieškojimas atėmė nemažai laiko, be to, ši istorija yra trilogijos dalis, tad jei filmas žiūrovams patiks, galima sulaukti ir tęsinio. Mielai vaidinčiau, aš jo jau pasiilgau.

— Gal žili plaukai padeda slapstytis nuo žiniasklaidos? Neįmanoma jūsų atpažinti. — Mane ir taip retai atpažįsta, juk dažnai ekrane būnu siautėjantis psichas. Dėl “Betmeno” vaikščiojau su ūsais, tada dar atpažindavo, bet kai nusiskutau — ramybė. Niekas netiki, kad gyvenu visiškai ramiai, vaikštau į paprastas parduotuves kaip visi žmonės. Neturiu jokio atstovo spaudai. Nesakau, kad kitiems jų nereikia, kai kam jie — būtini. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi su visa palyda, jei būčiau Bradas Pittas. Tomas Cruise’as dėl savo vaidmenų ir gyvenime puikiai atpažįstamas. Jie tikrai vargsta. Bet kas mane atpažintų po to gyvo lavono, kurį vaidinau filme “Hanibalas”?

— Kuriuos personažus vis dėlto smagiau vaidinti — gerus ar blogus? Kurie labiau pavyksta? — Nežinau, neperžiūriu senų savo darbų. Kartais vaikai paprašo pažiūrėti, bet aš namie jokių savo DVD nelaikau ir nežiūriu. Dėl kelių vaidmenų man iki šiol gėda, mielai sudeginčiau. Kai kuriuos bent jau sutrypčiau, bet yra ir labai gerų darbų. Tam tikru požiūriu tokie personažai kaip “Betmeno” ir “Hario Poterio” filmuose net sudėtingesni, nes juos reikia atgaivinti, suteikti sielą, kitaip tai bus vaikštančios iliustracijos.

— Visi jūsų kuriami personažai — spalvingi. — Na, piktadarys turi truputį patikti, už ką jam lyg ir būtų galima atleisti. Pamenu, “Prezidento lėktuvo” scenarijus buvo tikrai protingas. Visiems aišku, kad Harrisonas Fordas bus didvyris, kad tai — pramoginis vasaros filmas su kaupinu dubeniu spragintų kukurūzų. Aš jiems sakau, kad reikia sutirštinti, nes per rimta, čia jums ne Antonas Čechovas, nėra ko šnekėtis sustojus. Man aiškino, kad reikia proto. O aš tvirtinau, kad protingai mąstant toks teroristas kaip aš net prie lėktuvo nebūtų prileistas. Viskas baigėsi tuo, kad scenarijų kelis kartus perrašė, kad piktadarys būtų ohoho koks! Tačiau teko kiek sukvailinti.

— Ar rimtas blogiukas kam nors būtų įdomus? Pilni kalėjimai tokių. — Išsidirbinėti visada smagiau. Kartą Christopheris Plummeris, “Muzikos garsuose” vaidinęs lyrišką ir teigiamą fon Trapą, sakė, kad sunkesnio vaidmens nėra gavęs. Nes jis — “visiška mazgotė”, nors žudykis geruoju. O man jis pasirodė žavingas.

— Kaip teigiamas herojus, Smailis nėra vienpusiškas. — Dėl laiko stokos teko iš knygos daug ką išmesti. Režisierius sakė norintis papasakoti “visą istoriją vienu kadru, dviem frazėmis ir žvilgsniu”. Turint protingą medžiagą poteksčių rasti nėra sunku, o kvailoje nėra net ko ieškoti. Kartą aktorė Jessica Lange guodėsi, kad kliuvo idiotiškas dialogas. Žinote, ką ji padarė? Kai atėjo laikas nusišnekėti, ji nusuko veidą į tamsą, ištarė, ką privalėjo, ir vėl atsisuko į šviesą. To tarsi nebuvo.

— Ar pastaruoju metu teko matyti protingą filmą? — Taip, Larso von Triero “Melancholiją”. Grynai jo smegenų produktas, unikalus ir įdomus.

— Palyginti su Smailio vaidmeniu, “Melancholijoje” emocijos trykšta. — Mane guodžia tai, kad pagaliau gavau, kaip vadinu, sėdimąjį vaidmenį. Nesiskundžiu, bet pats Smailis po 40 metų tarnyboje sako: “Man nebereikia mosuoti ginklu, aš galiu būti tas tipas automobilyje, kuris tyliai nuleidžia langą.” Ir šiaip, ar sulaukus mano metų dar galima lakstyti? Nors Mickas Jaggeris vis dar koncertuoja.

— Ar “Oskaro” visgi norėtųsi? — Būtų malonu, jei pristatytų, nes geresnio mano vaidmens nelabai rasi. Nesu to patyręs, nežinau, ar labai smagu. Bus, tai bus, kol kas dar nebuvo, bet nesiskundžiu. Esu laimingas, kad žmonėms patinka rimtas filmas be 3D ir trenksmų. Kai vaikai mane nusitempia į kiną pagal savo skonį, aš paskui noriu nusiprausti, išgerti tabletę nuo galvos skausmo ir nusnausti.

— Ar pats turite šaltojo karo laikų patirties? Ar Rytų Europoje, Rytų Vokietijoje esate buvęs? — Niekada.