Ant nugalėtojų pakylos užsilipę Justina ir Dominykas neslėpė emocijų: “Tai — fantastiškas jausmas!”
— Dominykai, ar labai skani jums ši pergalė? — pasiteiravome D.Vaitiekūno.
— Pergalė beprotiškai skani, laukta ir jos šiek tiek tikėtasi. Laimėjimas labai nudžiugino, kaip ir iškovotas prizas. Tai — lyg uoga ant torto, kurį mes pradėjome kepti dar balandžio mėnesį.
Apie šokių projektus iki praėjusių metų pavasario nieko nežinojau, mat televizoriaus ne tik nežiūriu, bet net neturiu. Taigi nuo balandžio laukė devyni sunkaus ir sudėtingo darbo bei įvairialypės patirties mėnesiai. Todėl mūsų torte gali būti ir pipirų, kurių šiaip į saldumynus nededama.
— Tad šokio pasaulis jums buvo visiškai nepažįstamas?
— Esu šokęs pramoginius šokius, kai buvau penkerių ar šešerių metų, kai dar buvau visiškai žioplas. Šokau porą mėnesių, o paskui dėl kažkokių dabar man jau nežinomų priežasčių mečiau. Kiek atsimenu, ir tuomet man sekėsi visiškai neblogai.
Su šokio klasika ir moderniuoju šokiu teko susidurti studijuojant Muzikos ir teatro akademijoje. Tačiau iš tikrųjų šokti išmokau per praėjusių metų vasarą.
— Kas nukentėjo, kol mokėtės šokti?
— Buvo baisu, kad pabėgs visi draugai. Kai grįždavau po repeticijų 3 valandą nakties, niekas negalėdavo su manimi bendrauti. Nukentėjo ir asmeninis gyvenimas...
Ar buvo skyrybos? Visko buvo. Tačiau draugai mane palaikė ir suprato. Tik pačiam buvo gaila, kad neturiu laiko su jais bendrauti.
Nukentėjo ir teatras. Per tą šokių laikotarpį teko atsisakyti ir vaidmenų teatre, ir renginių — viskam neužteko laiko. Nukentėjo ir sveikata — iki šiol jaučiu nuovargį. Ačiū Dievui, rimtų traumų pavyko išvengti. Nukentėjo ir finansai.
— Tad laimėtas prizas, kurį su Justina nusprendėte pasidalyti perpus, bus šiokia tokia paspirtis? Kur leisite pinigus?
— Kol rankose nelaikau, dar nežinau. Manau, kad teks lopyti biudžeto skyles.
Kelionė į šiltuosius kraštus ir poilsis? Ne, kol kas tai tėra svajonė. Laukia kiti darbai. Vasarį su savo alternatyviosios muzikos grupe “Liūdni slibinai” ketiname kibti į antro albumo įrašus, laukia koncertų turas, spektakliai.
— Ar su šokiais atsisveikinsite?
— Su Justina gavome kelis pasiūlymus pasirodyti renginiuose. O kol kas reikia apsitvarkyti darbus, kuriuos buvau atidėjęs į šalį. Atsisveikinti su šokiais nesinorėtų, nes šokis yra jėga!
Užtikrintai savo partnerį D.Vaitiekūną iki finalo atvedusi profesionali šokėja J.Žemaitytė neslepia, kad šiek tiek tikėjosi laimėti projektą.
— Justina, ar saldus jums pergalės jausmas?
— Tvirtai galiu pasakyti, kad darbo buvo įdėta labai daug, todėl ši pergalė, kaip sakome abu su Dominyku, — kaip uoga ant torto. Ji tikrai saldi.
— Ar jūsų partneris — talentingas šokėjas?
— Dominykas — talentingas žmogus ir turi įgimtą šokėjo talentą. Ne kartą jam sakiau, kad jeigu būtų šokęs nuo mažens, būčiau turėjusi labai gerą partnerį.
— Lietuvos šokio pasaulis šio to neteko?
— Manau, taip, nes šokiui tinka ir jo ūgis, ir kūnas. Būtume buvusi puiki profesionalų pora.
— Kuris pasirodymas jums kainavo daugiausia prakaito?
— Negalėčiau išskirti nė vieno šokio, visiems ruošėmės atsakingai ir vienodai. Finalui ruošėmės intensyviau, nes reikėjo parengti tris šokius, iš kurių tik vienas buvo nenaujas.
O visoms aštuoniolikai laidų turėjome parengti 18 šokių. Žinoma, tam turėjome visą vasarą, pagrindus sudėjome dar tuomet, o rudenį ir žiemą ant to pamato statėme šokius. Bet būdavo ir taip, kad reikėdavo šokį parengti per savaitę.
— Kuria pora labiausiai žavėjotės?
— Patiko Rūta Ramanauskaitė su Olegu Staniulioniu (Pasaulio hiphopo čempionas. — Red.), kuriems teko pasitraukti iš projekto anksčiau. Man atrodė, kad jie gali daug pasiekti.
O finalininkai — labai skirtingi. Danguolė Stachura — lyriška, elegantiška, Deivis — visada linksmas, energingas, viską darantis su humoru, Donatas — šiaip gražus... Visi turėjo kozirių, tad kurios nors vienos poros negalėčiau išskirti.