Filmas “Miegančių drugelių tvirtovė” pasakoja apie Moniką (J.Lapinskaitė), pasiturinčią penkiasdešimtmetę moterį, ištekėjusią už jaunesnio vyro — advokato Lino (V.Balsys). Jų gyvenime viskas atrodo idealu: prabangūs apartamentai, užmiestyje stūksantis dvaras, turtinga meno kolekcija, garsių dizainerių drabužiai...
Nedidelė avarija, į kurią patenka sutuoktinių pora, apnuogina šeimoje tvyrančią įtampą bei santykių trapumą.
Monika ieško paguodos labdaringoje veikloje — savo dvare moteris priglaudžia iš Vokietijos grįžusias prostitutes Gitaną (Giedrė Giedraitytė), Kristiną (Miglė Polikevičiūtė) ir Eglę (Elzė Gudavičiūtė).
Šilto ir šalto gyvenime mačiusios merginos atskleidžia kitą — purviną, skaudžią ir suluošintą, gyvenimo pusę. Tarp Monikos ir prostitučių užsimezga globėjiški santykiai, tačiau moteriai ši globa ilgainiui virsta gyvenimo vertybių perkainojimu. Netrukus ji sužino, kad vyras ją palieka dėl kitos, jaunesnės.
Liną įkūnijęs V.Balsys teigia, kad žodžius “aš myliu kitą” yra ištarę daugybė vyrų. Tiesa, jis pats, savo gyvenimo kelyje sutikęs jaunesnę moterį, pagimdžiusią jam antrą sūnų, su pirma žmona jau buvo išsiskyręs.
Tačiau tai, kas vadinama amžiaus vidurio krize, šiam vyrui puikiai suvokiama. Galbūt dėl to šis vaidmuo ir nebuvo toks svetimas?
— Lino vaidmuo — jūsų, kaip aktoriaus, debiutas kine, nors esate baigęs kino režisūros studijas. Tad koks jūsų santykis su kinu?
— Malonus ir per atstumą. (Juokiasi.) Kinas mane visada traukė. Baigiau kino režisūros studijas, kurioms vadovavo Vytautas Žalakevičius, kūriau trumpametražius filmus. Vėliau nuo kino nutolau, tačiau dabar kuriu vaidybinį filmą.
Kinas manyje nuo vaikystės — ir iš pamokų bėgdavau dėl kino, ir tą patį filmą galėdavau žiūrėti kelis sykius. Tačiau mūsų šalies kino pasaulis sudužo — Lietuvos kino studijos nebėra, didieji kino meistrai iškeliavo anapilin. Tik štai A.Puipa mane surado ir vėl paskatino imtis kino.
— Kaip jis jus surado?
— Net nežinau. Tai, kaip režisierius randa aktorių, visada yra paslaptis. Gal taip dangaus kūnai susidėlioja?
A.Puipa man paskambino, pasiūlė vaidmenį. Atvykau į atranką, pasifilmavome ir prasidėjo darbai. Keisčiausia, kad man tas filmas jau atrodo įvykęs, tarsi praeitis. O viskas dar tik prasideda — premjera, vertinimai, kritika... Čia ir yra didžioji kino paslaptis.
Tai — tarsi smagus kūrybos nuotykis, kuriame režisierius veda visus paskui savo viziją. Ir tame nuotykyje dalyvauji ne tu vienas, o didžiulė komanda — taboras, kuriame visi juda, ką nors veikia, įtraukia, panardina.
— Kiek laiko jūs tame tabore gyvenote?
— Filmavimas truko apie dvejus metus, tačiau buvo daug tarpsnių, kai nefilmavome. Tas kino taboras turi žavesio ir magijos. Neįmanoma įminti, kodėl kino pasaulis taip įtraukia.
— Kuriant šią juostą susitiko trys režisieriai — jūs, tik kaip aktorius, J.Lapinskaitė, kuri buvo antroji režisierė, ir A.Puipa. Kaip sekėsi tramdyti profesines ambicijas?
— Labai gerai. A.Puipa — inteligentiškas, visada pasirengęs dirbti, be to, pasižymi puikiu humoro jausmu. Janina — labai dalykiška moteris. Ji gerai išmano kino virtuvę, moka valdyti situaciją, rasti staigų sprendimą. Aš stengiausi nesipriešinti, nors kūrybos laisvė buvo didžiulė.
Labiausiai drausmino filmavimo kamera, už kurios stovėjo patyręs operatorius Viktoras Radzevičius. Kamerą turėtum pamiršti, bet vaidini jai. Juk į viską kine žiūrima per kamerą.
Vyksmas filmavimo aikštelėje mane domino ne tik kaip vaidmens atlikėją, bet ir kaip režisierių, kuris pats filmuos kitą juostą. Taigi kartu dirbo ir trečioji akis, kuri viską stebėjo.
— Ar nebuvo nejaukių scenų? Juk jūsų partnerė — režisieriaus žmona?
— Mano krikštas įvyko pačią pirmą dieną, kai reikėjo gultis su Janina į lovą. Nežinau, kiek šios scenos liks filme, tačiau intymios akimirkos buvo nufilmuotos.
Buvo kažkiek nejauku, abejojau. Bet supratau, kad jeigu jau ėmiausi šio vaidmens, turiu apsinuoginti ir padaryti taip, kad žiūrovai patikėtų. Tai nebuvo labai paprasta. Manau, A.Puipai buvo neką lengviau žiūrėti į apsinuoginusią žmoną kito vyro glėbyje. (Juokiasi.) O jeigu man patiks?
— Kine juk būna visko — štai aktoriams Angelinai Jolie ir Bradui Pittui, regis, viename filme tai patiko ir nuo tada jiedu neišsiskiria...
— Aš irgi lauksiu savo Andželinos. (Juokiasi.)
— Ar ši scena ir buvo pati sunkiausia?
— Psichologiškai — taip. Aišku, kai pagalvoji dabar — nieko čia sunkaus. Kine intymios scenos yra įprastas reikalas. Tačiau, kai reikia tai atlikti pačiam, susimąstai, ar galėsi. Štai turėjau galimybę išbandyti. (Juokiasi.)
— Sprendžiant iš juoko, bandymas pasisekė.
— Man patiko.
— Ar jūsų herojus labai skiriasi nuo jūsų? Ar reikėjo specialiai rengtis vaidmeniui, ko nors mokytis ar įsijausti?
— Ne, tikrai ne. Galbūt net labiau geisčiau ekstremalesnio vaidmens — galėčiau būti alpinistu, slidininku.
Buvo scena teisme. Reikėjo išmokti juridinių terminų tekstą, mat Linas — advokatas. Tačiau, palyginti su alpinizmu, tai yra juokas.
— Ar Linas jums kuo nors artimas?
— Kiekvienas aktorius kurdamas personažą mėgina rasti sau artimų bruožų. Filmuodamasis stengiausi pasinerti į Lino gyvenimą.
— Tačiau ir tikrovėje jūsų gyvenimas šiek tiek panašus — skyrybos, jaunesnė moteris, mažas vaikas...
— Visų vyrų, sulaukusių panašaus amžiaus, gyvenimas yra panašus. Visi jie truputį kopūstai, truputį karaliai.
Vadinamoji amžiaus vidurio krizė ir tikrovėje ištinka daugelį. Išgirdę frazę, kurią ištaria mano Linas: “Aš myliu kitą moterį ir ji laukiasi nuo manęs kūdikio”, manau, kad daugelis vyrų pasakys: “Čia apie mane.”
— Ar pačiam šią frazę teko ištarti?
— Ne, kai gimė Augustinas, aš buvau laisvas ir laimingas.
— Pastaraisiais metais esate daugiau įklimpęs į teatro pasaulį. Tačiau dabar, prisilietęs prie kino, gal atradote ką nors nauja?
— Labiausiai slegia tai, kad sunaikinta Lietuvos kino studija. Pažinojau daug ten dirbusių žmonių. Nauja buvo viskas, prie ko prisiliečiau. Tarsi grįžau į pasaulį, kuris buvo sustojęs.
Dar studijų metais atrodė, kad tas pasaulis gyvuoja, sukasi, juda, kad kuriami filmai, kažkas vyksta. O dabar tarsi patekau į atskirą mechanizmą, kuriam sustojus viskas vėl baigsis.
Dabar bandau kabintis į kiną — parašiau scenarijų ir kuriu filmą. Tačiau pastaruoju metu ir kine, ir teatre situacija yra tokia: pagauk, jei gali, auksinę žuvelę surištomis rankomis.
Daugelis tarnybų dirba ne tam, kad padėtų kūrėjams, egzistuoja tarsi nesusisiekiantieji indai. Dabar kurti filmą net ir turint pačią patraukliausią idėją yra labai sunku. Vienintelis dalykas, ką gali padaryti nemokamai, — parašyti ant popieriaus scenarijų.
Net ir nedideliame teatre, kuriame aš dirbu, kyla didžiulių problemų. Nors žinau, kaip žmones suburti, užburti ir padaryti tai, kas vadinama teatro magijos stebuklu, kuris vis dar pasiekia žiūrovus.
— Statote filmą neseniai įkurtoje Kauno kino studijoje, kurios vienas steigėjų esate pats.
— Taip. Tai turėtų būti vaidybinis filmas apie vieną iš 1863 metų sukilimo vadų kunigą Antaną Mackevičių, kuris buvo kalinamas Kaune. Visas veiksmas sukasi aplink Kauną, čia jis buvo tardomas, iš jo buvo atimta bajorystė, paskelbas nuosprendis, kelyje iš Kauno į Vilnių jis buvo pakartas. Jo asmenybė, idėjos ir tikslai — labai įdomūs. Visas veiksmas vyko gatvėje, kurioje aš gyvenu. Gal tai nėra paprastas sutapimas?
— Ar tai bus istorinis filmas?
— Tai nėra duoklė istorijai. Tai filmas apie žmogaus pasirinkimą. Apie asmenybę, kuriai buvo lemta tapti laisvės šaukliu. Tai — likimo dovana, kurią jis išnaudojo nepaisydamas kliūčių.
Tikras herojus yra dingęs ir iš kino, ir iš dramaturgijos. Herojai — dabar visi, istorinės yra likusios tik aplinkybės. Dingusi ir žmogiškojo pasirinkimo tema. O juk kiekvienas žmogus yra pasmerktas rinktis.
— Kokie pasaulio kino kūrėjų darbai jums yra padarę didžiausią įspūdį?
— Neišblėsta prisiminimai apie “Spartaką” su Kirku Douglasu ar “Smėlio karjerų generolus”. Žinoma, žaviuosi Federico Fellini ir Louiso Bunuelio kūryba.
Patiko tragiškai žuvusios jaunos rusų režisierės Larisos Šepitko filmai ir, žinoma, Andrejaus Tarkovskio kūryba. Šiandienos kino padangėje žavi provokuojama Larso von Triero kūryba.
— O kaip žiūrite į Holivudą?
— Jeigu pakvies — nuvažiuosiu. (Juokiasi.) Nepaisant komerciškumo, jis diktuoja kino technikos pasaulio madas. Gali tik kraipyti galvą spėliodamas, kaip visa tai padaroma. Tačiau Holivudo produkcijoje prasilenkia du dalykai — turinys lieka lėkštas, o filmo kūrimo technika — tobula.
Vis dėlto ir Holivude atsiranda režisierių, prieš kuriuos lenki galvą, tarkime, Woody Allenas. Talentingas yra ir Quentinas Tarantino, tačiau dėl jo filmų galima ginčytis.
Kurdamas filmą privalai domėtis kino pasauliu, kad netyčia nepradėtum iš naujo išradinėti dviračio.
— Nuo Holivudo skiriamės ne tik technika, bet ir vaidyba. Daugelis lietuvių kiną kaltina perdėtu teatrališkumu.
— Visas teatrališkumas yra dėl susikaustymo, mat dauguma aktorių nemoka dirbti prieš kamerą. Juk Lietuvoje nesukuriama daug filmų, o studijų metais aktoriai mokomi vaidinti scenoje. Dėl to teatras persikelia prieš kameras.
Manau, kamera yra pagrindinis objektas, su kuriuo reikia išmokti bendrauti, o tam reikia didžiulės patirties. Gera vaidyba yra patirtis.
Vytauto Balsio dosjė:
GIMĖ: 1956 m. lapkričio 3 d. Kaune.
STUDIJOS: 1974—1978 m. studijavo
Vilniaus universitete. 1984 m. anuometėje Lietuvos konservatorijoje (dabar — Muzikos ir teatro akademija) baigė TV režisūrą, o 1992 m. — aukštuosius kino režisūros kursus, kuriems vadovavo
V.Žalakevičius.
KARJERA: 1984—1990 m. buvo Kauno dramos teatro, 1990—2001 m. — Lietuvos radijo ir televizijos Kauno programų
direkcijos režisierius. Nuo 2001 m.
vadovauja Kauno mažajam teatrui.
ŠEIMINĖ PADĖTIS: Išsiskyręs. Iš
pirmos santuokos turi suaugusį sūnų.
Su gyvenimo drauge Ieva augina 5 m.
sūnų Augustiną.
NAUJAUSI SPEKTAKLIAI: Praėjusiais metais pristatė savo parašytą ir režisuotą pjesę “Žmogus medyje”. Vasarą įvyko “Gagarino gatvės” (pagal Gregory Burke’o pjesę) premjera. Dabar kuria spektaklį pagal JAV dramaturgo Edwardo
Albee pjesę “Ožka, arba Kas ta Silvija?”, kurio premjera numatoma pavasarį.
MANKŠTA: “Repeticijos — darbas,
kuris neleidžia tinginiauti. Tai — proto mankšta, kuri man labai patinka.”
POMĖGIAI: Daug vaikščioti ir mąstyti.
IŠ ŠALIES: “Keista bus save matyti
ekrane iš šalies. Juk iš šalies savęs žmogus niekur nemato, gal nebent sapne?”
KNYGA: “J.Ivanauskaitės romaną “Miegančių drugelių tvirtovė” skaičiau jai dar gyvai esant. Paskambinęs pasakiau, kad jis man labai patiko ir kad yra kinematografiškas, ritmiškas,
dinamiškas ir įdomus.”