Režisierius C.Eastwoodas ginklų dar nesudeda: vėl planuoja tapti aktoriumi

- Manau, kad pakankamai įkvėpimo aktoriai galėjo pasisemti visą dieną filmavimo aikštelėje regėdami 81-erių metų režisierių. Viena mano mėgiamų scenų - J.Edgaro Hooverio vizitas pas prezidentą Richardą Nixoną. Leonardas atkūrė vieną gestą, kurį jis turėjo daryti, kuomet vaidino jauną direktorių. Nuostabus sugretinimas. Man labai patiko: nedidelė detalė, tačiau ji atskleidžia dramatišką pokytį.

- Kasmet žiūrovams dovanojate po filmą, o dabar sužinojome didelę naujieną - grįšite prie vaidybos. Po „Gran Torino“ sakėte, kad daugiau nevaidinsite. Kodėl gi priėmėte šį sprendimą?

- Galėčiau pasakyti, kad kaltas nuobodulys. Bet iš tiesų viską lemia man pateikiami scenarijai ir įkvepiančios isorijos. Seniai galvojau, kad man patiktų visam laikui pasilikti už kameros, bet tai neįvyksta. 1970 m., kuomet debiutavau kaip režisierius, nutariau, kad jei galėsiu apsieiti be vaidybos, su ja atsisveikinsiu. Bet ir tuomet, ir dabar, nepajėgiu to padaryti: vis kas nors pasiūlo įdomų vaidmenį, o aš negaliu atsisakyti.

- Vadinasi, vis dar trokštate vaidinti.

- Taip, bet nereiškia, kad sutiksiu su visais man peršamais seno surūgėlio vaidmenimis. Holivude, kai prireikia aktorių tokiems personažams, mano: „Gerai, paimsime Eastwoodą, jis - tobulas“. Bet, kaip minėjau, man svarbu kitka - kad įsijausčiau į vaidmenį reikia gražios istorijos, jausmų ir netgi tinkamos dvasinės būsenos.

- Per savo ilgą karjerą teko susidurti su politikos ir šou pasaulio galingaisiais. Ar patirti įspūdžiai padėjo Hooverio istorijos ekranizacijai?

- Jie taip pat padėjo. Absoliuti valdžia gadina - kyla stipri pagunda nepaisyti visuotinai priimtų normų. Taip atsitiko ir Hooveriui, ir daugeliui kitų. Nesvarbu, kas būtum - kino studijos, leidyklinės grupės, įmonės ar valstybės vadovas, - per ilgai užimant vadovaujantį postą, kyla pavojingas piknaudžiavimo valdžia noras, gali atsirasti vienvaldiškumo manija.

- Filmuodamas Hooverio istoriją, nuolat kaitaliojote laiko planus. Kodėl gi pasirinkote tokią, galbūt sunkią, pasakojimo schemą?

- Mane žavėjo mintis lėkti laiku, kad galėčiau geriau parodyti to žmogaus pokyčius, todėl jį rodžiau atkarpomis, - jauną, o po to iškart - seną. Taip buvo kuriami ir kiti personažai, artimi viso J.Edgaro gyvenimo palydovai. Maniau, taip geriau pažinsi personažo psichologiją.

- Kai kurie laikraščiai rašė, kad FTB šis jūsų filmas, ir J.Edgaro Hooverio istorijos pateikimo būdas nepatikęs.

- FTB labai gerbiu, o šie gandai neturi jokio pagrindo. Iš tikrųjų, visi šiai idėjai pakiliai pritarė, net scenarijaus neperskaitę. Požiūris buvo toks - eikit pirmyn ir kurkite sumanytą filmą. Baigta. Reikalai klostėsi taip, ir nebūtina apie tai daug plepėti.

- Gyvenote Hooverio laikais. Kokie prisiminimai?

- Kaip ir visi, į Hooverį žvelgiau kaip į herojišką ketvirtojo dešimtmečio žmogų. Nors iš tikrųjų, jei gerai pamąstytumėme, tai ir ketvirtas, ir penktas, ir šeštas, ir septintas ir taip toliau...(...) Bet tol, kol nieko nežinai. Iš tikrųjų, apie Hooverį buvo žinomi tik oficialūs dalykai, nieko daugiau.

- Filmas padėjo atskleisti naujų dalykų?

- Ištyriau daug medžiagos bei turėjau galimybę pagilinti žinias apie kai kurias jo gyvenimo puses. Pavyzdžiui, anksčiau nieko nebuvau girdėjęs apie jo ryšį su kolega Clydu Tolsonu arba apie intrigas su pačiais ištikimiausiais patikėtiniais.

- Esate aistringas tyrėjas?

- Biografiniame ar realiais faktais pagrįstame filme tai labiausiai man ir patinka: kad gerai suvaidintum, personažą reikia kuo geriau pažinti. Ir tuomet sužinai vis ką nors nauja. Pavyzdžiui, filmuojant šį filmą, supratau, kad sužinojome nelauktų Amerikos istorijos smulkmenų,o interpretacija joms suteikėme savitumo. Galbūt, filme ne viskas vyko taip, kaip iš tikrųjų, bet tikiu, kad buvome atsidūrę netoli tiesos. Biografija turi būti kruopšti ir įtikinama. Nors, tiesą sakant, taip niekuomet ir nesužinosime, ką iš tikrųjų žmogus galvoja ir, pagaliau, kokia jo tiesa.

- Galų gale, ką manote apie šį tokį galingą ir prieštaringą asmenį?

- Nuo pat jaunystės buvo apsėstas tobulumo ir smulkmeniškumo manijos. Su motina siejo liguistas ryšys. Tuo pačiu turėjo labai reikšmingų bei modernių tyrimo technologijos ir kriminalistikos idėjų. Bet labiausiai jam rūpėjo šlovė.

- Ryškus, stiprus, makiaveliškas personažas. Ar kilo kada mintis, kad šis vaidmuo gali pakenkti Leonardo DiCaprio karjerai?

- Galiu manyti, kad šis vaidmuo Leo buvo sunkus, bet daugelis aktorių išgarsėjo sukurę jų prigimčiai svetimus personažus. Dabar prisiminiau Richardą Widmarką: jis suvaidino dešimtyje gražiausių filmų, tačiau publika jį įsiminė kaip gangsterį psichopatą „Mirties bučinyje“, kuriame nužudo senutę, nustumęs ją drauge su vežimėliu nuo laiptų. Po tokio stipraus vaidmens žmonės visam laikui tave sutapatina su personažu. Aš pakiliau imuosi mano prigimčiai svetimų vaidmenų, nes jie labiau intriguoja. O dėl Leo - jis toks talentingas, kad joks vaidmuo jam nebaisus.

- Ar senstant keičiasi požiūris į pasaulį?

- Ir vėl tas klausimas! Bet kodėl visiems įkyriai rūpi mano amžius? Klausimo negirdėjau, prisiekiu, negirdėjau (juokiasi). Manau, senti - normalu. Kol kas viskas gerai, jokios dėmesio vertos problemos, dėkui.

- Visi klausia apie jūsų metus, nes ne vienam, ypač jūsų aplinkoje, tampa sunku pasenti...

- Daugelis nenori susitaikyti su senatve, ir ne vien Holivude, kadangi gyvename visuomenėje, kuri šlovina tik tą, kuris stovi ant aukštesnio sėkmės laiptelio. Bet einantis laikas keičia prioritetus. Man, pavyzdžiui, buvo kitaip: manau, kad tam tikrus dalykus dabar darau geriau, nei pirma. Galbūt kitus darysiu prasčiau, bet pakitus požiūriui į gyvenimą, dabar kai kurios vertybės nustelbė kitas.

- Kurti filmą - būdas likti aktyviam ir niekuomet neiti į pensiją?

- Žinoma. Esu įsitikinęs, kad užimtumas - visuomet labai svarbus dalykas. Nors iš tiesų dauguma žmonių nesulaukia tos dienos, kuomet išeis į pensiją, netgi siekia kuo anksčiau tai padaryti, ypač Europoje. Girdėjau, pas jus labai diskutuojama dėl pensinio amžiaus, nori pakelti iki 67 metų ir daugiau. Kuomet Amerikoje buvo steigiami pensijų fondai, amžiaus riba buvo nuo 60-70 metų. Dabar jau kalbama apie 80...Tikrai esu ją peržengęs, pritarsit?

- Kokia jūsų puikaus senėjimo paslaptis?

- Nuolat miklinti protą. Tuomet prisitaikoma ir prie fizinių pokyčių.

- Jūs taip pat praktikuojate ir transcendentinę meditaciją. Neseniai Niujorke dalyvavote Davido Lyncho fondo susirinkime kartu su D.Lynchu, stiliste Donna Karan ir aktoriumi Russellu Brandu. Visi esate šio mokymo šalininkai. Galbūt tai yra tokios jūsų sėkmės darbe ir gyvenime paslaptis?

- Davidas Lynchas yra labai brangus mano draugas, visuomet, kai reikia, pasirengęs padėti jo fondui. Kaip aiškinau tame susirinkime, transcendentinę meditaciją praktikuoju jau seniai, galiu patvirtinti, kad ji - veiksminga. Ne tik padeda pajusti vidinę pusiausvyrą ir darną su išoriniu pasauliu, bet padeda įveikti ir labai rimtas problemas, pavyzdžiui, iš karo pargrįžusių karių psichinius sutrikimus. Tikrai, visiems ją rekomenduoju. Praktikuoju kasdien, nerūkau, valgau sveiką natūralų maistą. Na štai, pagaliau ir atskleidėte mano amžinos jaunystės paslaptį!