Sekmadienį prasidedantis konkursas “Chorų karai” — dar viena proga Stano išbandyti save kaip muzikos kūrėją ir choro vadovą.
Jo pagalbininkai dainininkas Virginijus Valuntonis ir choreografė Ugnė Zanevičiūtė-Audejeva su Panevėžio pataisos namų Vilties moterų choru dirba daugiau. Tačiau Stano balsas lemiamas parenkant repertuarą ir dėliojant paskutinius akcentus.
Kartą ar du per savaitę Stano iš Vilniaus važiuoja į Panevėžį, kad 16 moterų padėtų pasirengti konkursui.
Tą dieną, kai pataisos namuose lankėsi “TV antena”, repeticija vyko šaltoje salėje, tad striukių nusirengti nedrįso nei moterys, nei choro generolas.
Per pirmą “Chorų karų” transliaciją paaiškės, ar pataisos namų moterų choras konkurse dalyvaus kaip visateisis narys — balsuodami tai nuspręs televizijos žiūrovai.
Kalinės neturės galimybės atvykti į televizijos studiją. Jų pasirodymas bus tiesiogiai transliuojamas iš Panevėžio pataisos namų aktų salės.
“Nematau priežasčių, kodėl žiūrovai turėtų nebalsuoti už šį chorą”, — karingai nusiteikęs choro generolas.
Nors dauguma jo auklėtinių neturi muzikinio išsilavinimo, garsus atlikėjas įsitikinęs, kad jos pajėgios konkuruoti su chorais, į kuriuos pateko bent jau natas skaityti mokantys dainininkai.
— Kaip priėmėte pasiūlymą į mūšį vesti Panevėžio pataisos namų kalines? — “TV antena” paklausė Stano.
— Sutikau negalvodamas. Pastarąjį sezoną konkurse dalyvavau su tarptautiniu Vilniaus Sidabriniu choru. Jei siūlytų vadovauti paprastam kurio nors miesto kolektyvui, būtų nebeįdomu.
O tai — unikali galimybė ir iššūkis man, kaip muzikos kūrėjui, šiek tiek suprantančiam, ką reiškia darbas su choru.
Į Kauno rajono choro atranką galėtų ateiti kone pusė milijono žmonių, o štai Panevėžio pataisos namuose gali susirinkti daugiausia 300 moterų.
Pasirinkimas — menkas. Su visomis choristėmis reikia daug dirbti individualiai — beveik nė viena jų neturi muzikinio išsilavinimo, nepažįsta natų, nežino, kas yra ritmika. Todėl visko mokomės iš klausos. Šios moterys labai stengiasi ir nori dainuoti.
— Ar tarp dabartinių jūsų chorisčių yra tokių, kurios nustebino balso galimybėmis ar klausa?
— Žinoma, tarp jų yra perliukų. Vis dėlto tai yra visiškai kitoks choras nei Vilniaus Sidabrinis.
Pirmiausia dėl to, kad kalinės klausosi visai kitokios muzikos nei žmonės, kurie atėjo į pirmojo mano choro atranką.
Jie mėgo šiuolaikinę muziką, o kalinės linksta prie filosofinių dainų, romansų.
Tai lemia ir mūsų repertuarą. Pagrindinis kriterijus parenkant dainas kalinių chorui — jų žodžiai privalo turėti gilią prasmę.
Kai esi atskirtas nuo visuomenės, daugiausia laiko lieka apmąstymams, filosofavimui.
— Ar nebuvo baisu, kai pirmą kartą važiavote pas įkalintąsias?
— Nežinomybė kelia baimę. Anksčiau niekada nebuvau buvęs tokioje uždaroje įstaigoje. Nesu koncertavęs kalėjime, kaip nemažai kitų atlikėjų.
Tačiau baimė išgaravo, kai pradėjau kalbėtis su savo būsimu choru, nes šios moterys yra visiškai normalūs žmonės. Galbūt net normalesni nei kai kurie esantys laisvėje.
Kaskart į repeticijas einu su apsauga. Prieš tai man duoda lapelį, kurio negalima pamesti. Prigrasino, kad jei pamesiu, iš pataisos namų manęs neišleis. Taip gal ir nenutiktų, tačiau vis tiek nesinori to dokumento pamesti.
Ačiū Dievui, galiu iš ten išeiti kada noriu.
— Ar būdamas pataisos namuose susimąstote, kas yra laisvė ir kaip gerai gyventi laisvam?
— Be abejo. Įkalinimo įstaigose nemandagu klausti, dėl kokių priežasčių žmonės kali. Todėl ir aš neklausinėju savo chorisčių. Bet jos vis pafilosofuoja, kad kiekvienas gali ten patekti.
Sako — va, važiuosi iš Panevėžio ir ką nors netyčia partrenksi, o tada ir pats būsi uždarytas. Todėl, žinoma, man kyla minčių apie gyvenimą.
— Ar kalinės — paklusnios mokinės?
— Nejaučiu skirtumo tarp jų ir kitų žmonių. Šios moterys turi šeimas, vaikų ir labai išgyvena dėl to, kas joms atsitiko. Nė viena nesididžiuoja savo likimu.
Nuteistosios kasdien mato tik tuos pačius veidus, kiekvienas naujas žmogus joms yra iššūkis. Mes daug kalbamės.
Jos labai bijo kamerų. Jaudinasi, nes nežino, kaip bus, kai jas pradės filmuoti.
— Ar tikite, jog sekmadienį televizijos žiūrovai nubalsuos, kad Panevėžio pataisos namų moterų choras konkurse dalyvautų kaip visateisis narys?
— Neturiu nė mažiausių abejonių, kad mūsų pasirodymas bus geras. Ir nematau jokių priežasčių, dėl kurių šis choras galėtų nedalyvauti konkurse — nei moralinių, nei etinių, nei kitokių.
Su tarptautiniu Vilniaus Sidabriniu choru dirbau dėl idėjos, dėl meilės muzikai, dėl noro laimėti.
Repetuojant su šiuo choru atsirado dar vienas aspektas — socialinis. Norisi ne vien laimėti, bet ir padėti šioms moterims pasidžiaugti gyvenimu, pamatyti šviesiąją jo pusę, atskleisti jų talentą. Jos juk ir dainuos, ir šoks.
— Esate socialiai atsakingas?
— Nenoriu to komentuoti, nes manau, kad juokingiausia įrodinėti savo meilę tėvynei. Reikia ne kalbėti apie tai, o dirbti.
Grožio konkursas — už grotų
■ Panevėžio pataisos namuose kalinčios moterys ne pirmą kartą dalyvauja televizijos šou.
■ 2002-aisiais čia vyko TV prodiuserio Arūno Valinsko sumanytas konkursas “Mis nelaisvė”.
■ Jame nugalėjo Kristina Paliulionytė, kuriai tuomet buvo 21 metai.
■ “Mis nelaisvės” galvą papuošė sidabro karūna. Nugalėtojai atiteko 4 tūkst. litų prizas.
Dainininkai rengiasi įnirtingoms kovoms
Kartu su Panevėžio pataisos namų choru “Chorų karuose” išvysime dar šešis kolektyvus.
■ Kauno rajono Božolė choras
Generolas Aleksandras Ivanauskas: “Repetuojame Raudondvaryje, o chore dainuoja ne tik šio miestelio gyventojai ar kauniečiai, bet ir žmonės iš Garliavos, Mostaičių, Kulautuvos.
Chorui rengtis padeda visa grupė “Rondo”. Viską darome savo jėgomis, nieko nesamdome, neprašome pagalbos. Repeticijos intensyvios, todėl kai kurie choristai užkimo, pasitempė balso stygas, bet jie — jauni, nuostabūs, gabūs žmonės, turintys didelę motyvaciją.
Stengsimės dainuoti ne paprastą popmuziką, o tapti savotišku gospelo choru. Džiaugiamės, kad didelį darbą atlieka choro vadovas Karolis Šliažas.”
■ Kėdainių miesto Ledinis choras
Generolė Giulija: “Tuometėje Marijampolės kultūros mokykloje baigiau chorinį dirigavimą, vėliau Klaipėdoje — teatro režisūrą, pati netrumpai dainavau profesionaliame chore. Suprantu, kas yra choras ir kaip su juo dirbti.
Į atranką Kėdainiuose susirinko mažiau dainuojančių žmonių nei didžiuosiuose miestuose, bet vis tiek turėjome iš ko rinktis. Kreipėme dėmesį į tai, kad žmogus turėtų muzikinį išsilavinimą, gražiai atrodytų, nors tai nereiškia, kad ieškojome manekenių. Ieškojome įdomių, klausą ir balsą turinčių dainininkų. Chorui rengtis padeda ir mano duktė Monika.”
■ Klaipėdos Jūros choras
Generolas Edmundas Kučinskas: “Dainuoti pradėjau būdamas gal ketverių — dainavau ir vidurinės mokyklos, ir muzikos mokyklos chore. Studijuodamas tuomečiame Stasio Šimkaus technikume Klaipėdoje grojau orkestre, dainavau chore.
Rinkdamas repertuarą šiam chorui daug dirbu ir praleidžiu nemažai bemiegių naktų. Parengėme mano dainų popuri, kuris “Chorų karuose” nuskambės naujai.
Mūsų tikslas “Chorų karuose” — ne pergalė, nes balsavimas yra subjektyvus reikalas. Norime, kad dainavimas chore mums būtų ir pramoga, ir malonumas.”
■ Vilniaus rajono Kaštoninis choras
Generolė Katažina Nemycko: “Pati pernai dainavau Vilniaus tarptautiniame Sidabriniame chore. Apskritai muzikos pasaulyje nesu naujokė: dainavau ir šokau mokyklos kolektyve, vėliau tapau jo soliste, dainavau kapelose, bažnyčios ansamblyje, dirbau meno vadove, jau dešimt metų vadovauju 25 žmonių ansambliui Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijoje.
Su dabartiniu choru dirbame labai daug, kartais repeticijos trunka nuo dešimtos vakaro iki antros valandos nakties, tačiau niekas nesiskundžia. Po atrankos teko keisti keletą choristų, nes vieniems priekaištavo sutuoktiniai, kitiems buvo per sunku.”
■ Šiaulių Saulės choras
Generolė Rasa Stoškuvienė: “Šis choras — studentiškasis. Jame — arba dabartiniai, arba būsimi studentai, arba žmonės, jau baigę studijas, bet dar besijaučiantys kaip studentai. Norime parodyti, kad Šiauliai yra gyvas, organiškas, pulsuojantis miestas, kurio jėga — studentija.
Chorui rengtis padeda moderniojo folko grupė “Kitava”. Pirmoje laidoje pasirodysime su tarsi vizitine jos kortele tapusia daina.
Mūsų kolektyve yra daug žmonių, kurių itin geras balsas, daug išraiškingų ir charizmatiškų atlikėjų, skleidžiančių ypatingą energiją. Daug ir tokių, kurie absoliučiai laisvai skaito natas, o tai — didelis pranašumas. Mums padeda Šiaulių universiteto dėstytoja Birutė Janonienė.”
■ Akmenės krašto Širdžių choras
Generolas Juozas Butnorius: “Repetuojame Naujojoje Akmenėje, nors mūsų chore yra nemažai dainininkų, kilusių iš šio krašto, bet dabar gyvenančių kitur. Žmonės į repeticijas važinėja iš Vilniaus, Kauno ar Mažeikių.
Akmenė — provincija, todėl į atrankas susirinko ne tiek daug žmonių, kiek tikėjomės. Vis dėlto kartelę kėlėme aukštai, o dabar mūsų choras yra toks, kokio ir tikėjomės. Mums rengtis padeda visa grupė “Ventukai”.”