Lolita Bytautaitė, LTV kultūros laidos “Durys atsidaro” vedėja:
“Seniai mačiau tokį gerą filmą. Džiugu, kad po premjeros nereikėjo sakyti įprastos frazės: “Kaip lietuviškam filmui galima atleisti tą ar aną...”
Skaičiau J.Ivanauskaitės romaną, tačiau A.Puipa pateikė savąją kūrinio interpretaciją. Kurdamas šį filmą jis yra sakęs: “Sudedu čia lietuviško kino viltis.”
Manau, kad tas viltis jis pateisino. Todėl turime puikią nacionalinę premjerą, kuri gražiai pradeda naujus metus ir leidžia tikėtis, kad jie bus dar geresni.
Labiausiai filme žavi trys jaunosios kartos aktorės — Giedrė Giedraitytė, Elzė Gudavičiūtė ir Miglė Polikevičiūtė, sulaukusios žiūrovų ovacijų per premjerą. O tai yra retas atvejis ne tik lietuviško, bet ir apskritai kino pasaulyje. Merginos įrodė, kad į lietuviško kino pasaulį žengia stipri pamaina.
Puikus ir operatoriaus Viktoro Radzevičiaus darbas. Gerai parinkta aplinka, sukurta atmosfera — viskas kurta su didele meile. Juntamas glaudus komandinis darbas, todėl ir rezultatas geras.
Žinoma, norėdamas ieškoti priekabių, jų visada rasi. Yra akimirkų, kai šiek tiek pritrūksta dinamikos, tačiau filmas vis tiek neprailgsta. Į šią istoriją galima įsijausti ir ja patikėti.
Puikūs A.Puipos sukurti moterų portretai dar kartą įrodo stipriąją šio režisieriaus pusę. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkdamas savo žmoną režisierę J.Lapinskaitę, kuri nėra profesionali aktorė, jis galbūt šiek tiek rizikavo. Tačiau dažnai rodomi jos portretai įrodė, kad tai yra gera aktorė. Stambiu planu rodomame veide negali būti apgaulės.
Kine debiutavusio Vytauto Balsio herojus — tipiškas advokatas. Tačiau tai, kad jis sukelia emocijų, tegul ir ne visada teigiamų, įrodo, jog vaidmuo jam pavyko. Per premjerą žiūrovai ir juokėsi, ir piktinosi, ir verkė. Bet svarbiausia, kad patikėjo.”
Marijus Gradauskas, LNK Programų ir filmų įsigijimo skyriaus direktoriaus pavaduotojas:
“Filmas padarė gerą įspūdį, tai — rimta lietuviška drama. Suprantu jaunų žmonių reiškiamą pagarbą ir susižavėjimą “Tado Blindos” sėkme. Tai — tobulas komercinis kūrinys. O “Miegančių drugelių tvirtovė” — filmas apie gyvenimą ir tikrai nėra komercinis. Čia pakapstyta giliau.
Labiausiai sužavėjo merginų, vaidinančių prostitutes (G.Giedraitytė, M.Polikevičiūtė ir E.Gudavičiūtė), trijulė. Manau, jos labai sustiprino filmą. Puikiai pasirodė ir J.Lapinskaitė, kuri nėra profesionali aktorė.
Šis filmas galbūt labiau skirtas moterų auditorijai, bet ir mane užkabino, sujaudino, įtikino.
Lietuvišką kiną visada stengiamės vertinti atsargiai, suprasdami, kaip sunku jį kurti, trūksta lėšų ir panašiai. Šiuo atveju to daryti nereikėjo. Nors ir nedidelio biudžeto, tai — rimtas, geras festivalinis filmas, gvildenantis aktualias problemas: šeimos santykių, moters psichologijos, jaunystės ir senatvės sandūros, prostitucijos.”
Rolandas Maskoliūnas, kino apžvalgininkas:
“Aktuali filmo tema, apimanti šiuolaikinę sekso vergiją ir vidutinio amžiaus moterų bei vyrų krizę. Nors skyrybų tema gal ir nėra labai patraukli.
Nebloga jaunųjų aktorių vaidyba. Ypač gerą įspūdį padarė E.Gudavičiūtės darbas. Neblogai su vaidmeniu susidorojo ir J.Lapinskaitė.
Vis dėlto neišvengta supoetinimo, tai, beje, būdinga režisieriui A.Puipai. Gaila, kad pati pabaiga, užuot tapusi filmo kulminacija, mano galva, per anksti nugeso — galbūt tai montažo problema.
Palikta ir daugiau nenukarpytų siūlų galiukų, o kai kurios scenos — ištęstos (avarija, greitoji pagalba ir kt.).
Neįtikino ir V.Balsio vaidyba. Manau, ir Silvijos (aktorė Severija Janušauskaitė) pasirodymas nebuvo labai prasmingas.”
Gražina Baikštytė, aktorė:
“Manau, kad filmas — pavykęs. Na, gal vienintelis priekaištas — šiek tiek per ilgas. Veiksmui persiritus į antrą valandą supratau, kad darosi nuobodu žiūrėti, kaip važiuoja automobilis ir nuolat besikartojantis J.Lapinskaitės veidas stambiu planu. Šie kadrai nėra labai iškalbūs ir prasmingi. O žiūrovui turi būti įdomu kiekvieną akimirką.
Manau, šiems epizodams A.Puipą įkvėpė prancūzų režisieriaus Claude’o Leloucho 1966 metų filmas “Vyras ir moteris”, kuriame puikius vaidmenis sukūrė Anouk Aimée ir Jeanas Louis Trintignant’as. Galbūt norėta eiti tuo pačiu keliu, tačiau šios scenos A.Puipos kūrinyje tikrai nebuvo pačios stipriausios.
Nudžiugino trys jaunosios aktorės (G.Giedraitytė, M.Polikevičiūtė ir E.Gudavičiūtė), nustelbusios visus vyresniosios kartos aktorius. Tikrai įteikčiau joms “Oskarą”.
Po premjeros priėjau prie merginų ir padėkojau už puikią vaidybą. Tokios padėkos Lietuvoje turbūt nėra įprastos — jos žiūrėjo į mane sutrikusios.
Visos šios jaunosios aktorės labai įdomios ir atskirai. Man jos ir buvo didžiausias atradimas.”