Pirmoji istorija. Į laidą kreipėsi ponia Aldona, prašydama gelbėti Jonavoje gyvenančią jos draugę, garbingo amžiaus Jekateriną, kuri, pašnekovės teigimu, net svarsto galimybę savo noru palikti šią ašarų pakalnę. Aldona pasakojo, kad močiutė vargsta visiškai apleista, nors toje pačioje laiptinėje gyvena jos vienturtis sūnus Vydas.
Nuvykus gelbėti močiutės, ji apsipylė ašaromis, patvirtindama rūpestingos draugės žodžius. Tiesa, kaip ir dera mamai, Jekaterina bandė užtarti ir sūnų, dirbantį dvejose darbovietėse. Visgi jos prašymas aiškus – darykite ką norite, tik apgyvendinkite mane senelių namuose. Sūnus su tokiu mamos pageidavimu sutiko, tačiau problema ta, kad dokumentų tvarkymas užtrunka kelis mėnesius, tad tą laiką moteris galėtų praleisti slaugos ligoninėje, bet ir ten laisvų vietų nėra. Tačiau laimei, dar veikia magiškas žodis „televizija“.
Antroji istorija graudi ir juokinga tuo pačiu metu. Algirdą gyvenimas blaškė iš miesto į miestą, kol galiausiai jis grįžo gyventi pas mamą. Tuomet nusprendė, kad laikas atsiimti baldus, prieš daugelį metų paliktus saugoti broliui su sese. Tačiau paaiškėjo, kad sesuo baldus, kaip nereikalingus, pardavė vos ne už kelis litus. Iš Algirdo turto liko tik ragai. Tikri, kažkada priklausę įvairiems gyvūnams. Bet Algirdui ragų neužtenka, jis nori ir baldų. Tuomet, kaip geroje pjesėje, atrodytų, dėl smulkmenos tarp sesers ir brolio kilęs konfliktas perauga į per visą gyvenimą susikaupusių nuoskaudų aptarimą.