Marsietė princesė Deža Toris (Lynn Collins) mikliai darbuojasi rankomis ir kojomis, o netikėtai Marse atsidūręs amerikietis Džonas Karteris (Tayloras Kitschas) niekaip negali apsispręsti, ar likti trimetrinių žalių padarų pasaulyje, ar grįžti į Žemę.
Filme vaidinantys aktoriai L.Collins, Tayloras Kitschas, Willemas Dafoe, Thomas Haydenas Churchas, Samantha Morton ir režisierius Andrew Stantonas pasakojo, kaip filmavimo aikštelėje Jutos dykumoje kūrė žmogui svetimą Marso pasaulį.
— Lynn, kaip jūs rengėtės kovai?
L. Collins: Patys matote, kad mano kostiumas menkutis: truputis šarvų, keli skudurėliai ir daug nuplaunamų tatuiruočių. Ekrane raudoni kūnai ir veidai atrodo prastai, todėl makiažo specialistai nusprendė, kad marsiečiai nebus tradiciškai raudoni. Šią spalvą pakeis labai stiprus įdegis ir tatuiruotės. Užtat mūsų kraujas, kaip ir pridera, — mėlynas. Šalia vaikino iš Žemės atrodome kaip kitos rūšies būtybės.
Mane vaidmeniui ruošdavo tris su puse valandos. Esu strazdanota šviesiai žalių akių, pilkšvų plaukų blondinė, tad tiesiog nuostabu išvysti save visiškai kitokią.
Gali skųstis, kad tave tris valandas kankina prieš veidrodį, bet kai dailininkai baigia darbą, supranti, jog apie tokią išvaizdą tik svajojai.
— O kas vietoj jūsų kovojo?
L. C.: Aš pati! Esu kovos menų specialistė. Abu mano tėvai buvo kovos menų meistrai. Man liko tik mokytis choreografijos, kaip jie sako, specifinių šiai juostai judesių.
Kiekvienas gavome keletą šarvų komplektų: tikrus — puošnius metalinius ir kasdienius. Mano princesė Deža juda įstriža trajektorija, kovos scenose ji atrodo įspūdingai. Princesė yra ne tik mokslo ir menų globėja, bet ir valdovė. Joje dera vyriškas ir moteriškas pradai. Ji neinkščia laukdama pagalbos.
— Ar buvo sunku vaidinti prieš dirbtinę galvą?
L. C.: Tikrai nekaip sekėsi! Man nuolat primindavo, kad žiūrėčiau į viršų, juk pusė aktorių buvo ant kojūkų ir su šešiomis galūnėmis! Vienas dalykas — vaikščioti apsiraizgius laidais Londono studijoje, visai kitas — Jutos dykumoje.
— Taylorai, o kas buvo sunkiausia jums?
T. Kitschas: Mano herojus Džonas Karteris yra Amerikos pilietinio karo veteranas, atsidūręs Marse. Iš pradžių puoliau skaityti apie pilietinį karą — buvo įdomu, kokių pažiūrų vedami į jį ėjo paprasti kariai.
Manau, nusiteikimas čia — svarbu. Juk turėjau įtikinamai įkūnyti žmogų, kuris vienintelis iš savo rūšies atsidūrė kitoje planetoje tarp šešiarankių trimetrinių laukinių, mėlynu krauju srūvančių princesių ir dar bala žino ko.
— Nereikėdavo sau įžnybti?
T. K.: Patikėkite, kartais reikėdavo, nes atsibudęs gali ir nesusivokti, kur esąs.
Marso trauka mažesnė nei Žemės. Dėl to aš tampu didvyriu — šokinėju tarp uolų, kone skraidau. Iš pradžių filmavome studijoje žaliomis sienomis, o vėją kėlė tik stiprūs ventiliatoriai. Tad reikėjo daug pastangų, kad įsijausčiau.
O čia, dykumoje, viskas kitaip. Fantastiška gamta, tikri kalnai, kepinanti saulė, gražūs šarvai — jautiesi kaip tikras nuotykių filmo herojus. Staiga pamačiau, kaip atrodys visi marsiečiai, juk tų padarų bus aštuonios ar devynios rūšys.
— Visą tiesą apie juos gali pasakyti Willemas Dafoe ir Thomas Hadenas Churchas. Prie judesius fiksuojančių kostiumų jūs tikriausiai seniai pripratę, bet kojūkai pasitaiko ne kasdien. Ar ilgai teko mokytis su jais vaikščioti?
W. Dafoe: Vos pradedi manyti, kad jau išmokai stripinėti, tenka mokytis iš naujo. Tai reljefas kitoks, tai smėlis. Dabar viską galima padaryti studijoje, bet kai paaugi pusantro metro, ir kalbėti pradedi kitaip. Aš net kalbu marsiečių kalba, tik paskui šio bei to išgėręs prabylu angliškai.
Turime lingvistą, kuriantį kalbas. Jis padaro taip, kad atsitiktiniai garsai skambėtų sistemingai, kaip tikra kalba.
— Filmuodamiesi gamtoje ir taupydami laiką kai kurie aktoriai nesivalo patvaresnio makiažo. Kaip po darbo bendrauti su taškuotu ar dryžuotu kolega?
W. D.: Nemačiau jokių taškuotų ar dryžuotų. Net nebepastebėjau to. Išskyrus Taylorą Kitschą, visi mes čia marsiečiai. Kai laisvalaikiu važiuojame pasižiūrėti nuostabios gamtos, tada visi prausiamės.
— Thomai, o jūs esate iš kurios genties?
Th. H. Churchas: Aš, Willemas Dafoe, Samantha Morton ir Polly Walker — visi tos pačios genties, o Tayloras Kitschas yra mums svetimas perbalęs žemietis. Lynn Collins — marsietė, bet iš kitos genties. Mat — princesė.
Tokius padarus kaip mes filmuoja dviem būdais. Kameros filmuoja kūnus, o kostiumuose bei šalmuose esantys jutikliai fiksuoja mūsų mimiką, emocijas. Aš visas apdėliotas jutikliais.
— Ar bent įsivaizduojate, kaip tai atrodys ekrane?
Th. H. Ch.: Žali marsiečiai yra keliomis rankomis maskatuojantys milžinai, bet žmogiškumo jiems netrūksta. Jų gentyje — sava tvarka, jie nėra laukiniai. Willemo personažas yra genties vadas Tars Tarkas. O maniškis — Tal Hadžas. Jis — tarsi pitbulis, kovinis sarginis šuo. Agresyvus peštukas.
Willemui tereikėjo vaidinti kilnų, geru pavyzdžiu kviečiantį sekti žalią padarą. Tad kojūkai suteikė jam kilnumo. O man būnant su kojūkais teko muštis.
Gyvenu Teksase, todėl kai vaidmuo jau buvo patvirtintas, savo rančoje pradėjau mokytis kėblinti su kojūkais. Tris mėnesius griuvinėjau kaip mažas vaikas, o bėgti taip ir neišmokau. Nemačiau, kad ir Willemas bėgiotų.
— Tuomet kas gi bėgioja?
Th. H. Ch.: Puikūs kaskadininkai. Jie turi dar kitokius kojūkus, skirtus šokinėti. Jie moka ne tik bėgioti ar šokinėti, jie sugeba ore vartytis kūliais.
— Samantha, ar jūsų kojūkai nevargino?
— S. Morton: Aš esu Sola, paprasta marsietė. Sunku vaikščioti ir su XVII amžiaus krinolinu bei peruko bokštu, ir su kojūkais. Juk vaizduojami ne aktoriaus jausmai. Ypač kai vaidini klasiką.
Kiekvienas žanras turi savo klasiką. Tarkime, “Džeinė Eir” yra romantizmo klasika. O E.R.Burroughso “Marso princesė”, pagal kurią kuriame filmą, — fantastikos klasika.
Žalios merginos vaidmuo gali būti toks pat svarbus kaip anglų panelės.
— Režisieriau, ar esate patenkintas nuotykių romano ekranizacija?
A. Stantonas: Iš karto pabrėžiu — knyga niekada nebus kaip filmas ir atvirkščiai. Tai yra skirtingi dalykai.
Kartais režisieriams priekaištaujama, esą jie per daug pakeičia literatūros kūrinį. Iš tiesų jie privalo tai daryti, nes ekrane juda vaizdai, o ne knygos puslapiai. Juk jeigu žiūrovai pamatytų lygiai tą patį, ką perskaitė knygoje, jie nusiviltų: “Ai, čia visai tas pats.”
Autorius detaliai aprašė žaliuosius žmones, bet aš keičiau ir juos, vadovaudamasis šiokia tokia moksline logika. Pavyzdžiui, smarkiai suliekninau — palikau vien raumenis ir sausgysles. Juk šiuolaikinio žmogaus sąmonėje dykumos gyventojas negali būti storulis. Mes tikime, kad karštos dykumos urvais gali landžioti tik laiba būtybė.
Pagal dykumą pradedi konstruoti ne tik būstus, bet ir kūnus. Tokie kūnai turi tik tai, kas būtina.
— Barsumų kalba truputį primena “Įsikūnijimo” navių kalbą. Nebijote, kad jus kaltins neoriginalumu?
A. S.: Ją kūrė tas pats lingvistas, tad panašumas neišvengiamas. O dėl originalumo — mes filmui rengėmės seniai, tad niekas nekaltas, jog viena juosta ekranus pasiekia anksčiau už kitą.
Negi po “Įsikūnijimo” kiekvienas filmas apie kitų pasaulių gyventojus bus laikoma plagiatu?
Svarbu, kad žiūrovams būtų smagu. Premjeros šurmulys nurimsta po trijų mėnesių. Paskui vienus filmus žiūri dar daug kartų, o kiti atgula lentynose. Knyga “Marso princesė” sulaukė šimto metų. Tikiuosi, ir mano juosta taps nuotykiu ne vienai žiūrovų kartai.
***
“Džonas Karteris”. Fantastikos. JAV, 2012 m. Režisierius Andrew Stantonas. Vaidina Tayloras Kitschas, Lynn Collins, Samantha Morton, Willemas Dafoe, Thomas Hadenas Churchas, Cieranas Hindsas, Markas Strongas, Dominicas Westas, Polly Walker, Jamesas Purefoy.