Nesivelsiu į beviltiškus svarstymus, kas yra televizija, o kas — televizorius. Geriau atskleisiu, kad net ir televizorių žiūriu šiek tiek kitaip nei jūs, brangieji televizoriaus žiūrovai. Kadangi, kaip sakiau, esu knygų mėgėjas, kaip tik jose ir randu išmintingų patarimų, kaip žiūrėti televizorių. Jais ir stengiuosi vadovautis.
Štai rusų rašytojas Viktoras Pelevinas romano “Generation P” personažo Girejevo lūpomis mane išmokė trijų budistinių būdų žiūrėti televizorių.
“Iš esmės tai tas pats būdas, bet skirtingose treniruotės stadijose jis kitaip atrodo”, — tvirtina Girejevas.
Juo aš tikiu taip pat šventai, kaip ir televizijos nežiūrinčiais tautiečiais.
1 būdas. Iš pradžių televizorių reikia žiūrėti išjungus garsą. Ką gi, išjungiu garsą. Kai tik kyla mintis, kad gestikuliuojantys žymių kūnų avatarai šneka kažką svarbaus ir įdomaus, stengiuosi tuoj pat tą mintį pasigauti ir iš karto neutralizuoti. Iš pradžių, kaip ir perspėjo Girejevas, pagautas smalsumo vis neišlaikau ir įjungiu garsą.
Štai, pavyzdžiui, su gailesčiu žiūriu, kaip nepatogu muistytis įrėmintam Andriui Užkalniui, užimančiam kone trečdalį mano buto. Svarstau: sovietinio tipo daugiabučiai nepritaikyti šiuolaikinės tikrovės iššūkiams, nes naują televizorių į namus netrukus teks pro langą įkelti kranu, kaip anksčiau pianiną, tačiau net ir tada kai kurie laidų vedėjai vis tiek netilps ekrane.
Kai A.Užkalnio lūpose ima megztis kažkas panašaus į šypsenos mazgą, mintyse ištariu: “Tuoj pokštaus apie savo neidealias kūno formas, kaip dešimtis kartų tai darė tada, kai televizorių žiūrėdavau su garsu.”
Pagautas smalsumo nesusilaikau ir įjungiu garsą. “Che, cha, cho, ir mano apimtys toli gražu ne 90—60—90!” — užvertęs galvą kvatoja A.Užkalnis, šitaip sutikdamas su ekonomiste Aušra Maldeikiene. Išjungiu garsą.
Perjungęs kanalą išvystu ant vienos sofutės sėdinčias Rūtą Janutienę ir — vėl! — A.Maldeikienę. Jos abi grūmoja visomis keturiomis rankomis. Vienoje pusėje gūžiasi žilagalviai pensininkai, kitoje galvas kelia geltonpūkiai jaunuoliai.
Nežinau kodėl (kiek atsimenu, taip vadinasi ir laida), bet įtariu, kad A.Maldeikienė prie kryžiaus kala pensininkus ir aprauda liūdną jaunimo dalią. Nesusilaikęs įjungiu garsą. Pasirodo, neklydau.
Kai lygiai taip pat pasitvirtina mano spėjimai, kad apžvalgininkas Rimvydas Valatka šalies politinę dabartį dar kartą pavadins siurrealizmu, o bankininkas Vladimiras Romanovas vėl skaitys savo niekingą eilėraštį, aiškiai suprantu, kad smalsumas man jau netrukdo žiūrėti televizoriaus be garso.
2 būdas. Tada pradėk žiūrėti televizorių su įjungtu garsu, bet išjungtu vaizdu. Pabandau. Šiek tiek primena radiją, bet atminties boingo varikliai veikia — vis grąžina kadaise prasmingais laikytus televaizdus.
Kai futbolo komentatorius Nerijus Kesminas įsivelia į begalines spėliones, kuo bus pakeistas vienas ar kitas žaidėjas, leidžiuosi į atsiminimų bedugnę.
Atsimenu 1986 metų Diego Maradonos įvartį ranka į Anglijos rinktinės vartus. Galvoje iškyla akimirka, kaip 1998-aisiais eidamas pro Prancūzijos ambasadą ištariau: “3:0 jūsų naudai.” Maždaug po dviejų valandų Prancūzija tokiu rezultatu su-triuškino Braziliją ir tapo pasaulio futbolo čempione.
Kai N.Kesminas sukdamasis spėlionių karuselėje baigia vardyti kone visus ant atsarginių suolo sėdinčius žaidėjus, atsimenu net savo gražiausią įvartį, kurį vaikystėje įmušiau į iš keturių plytų suręstus vartus.
O kai išgirstu jau legendinę N.Kesmino frazę “ir tai yra viskas”, išjungiu net ir televizoriaus garsą, nes nieko intriguojama nežada nei šių rungtynių pabaiga, nei per kitus kanalus grojantys, dainuojantys, kalbantys ir kitaip triukšmaujantys žvaigždžių avatarai. Aš juos jau girdėjau ir mačiau tiek pernai, tiek užpernai. Galiu prisiminti ar įsivaizduoti.
3 būdas. Galiausiai pradėk žiūrėti išjungtą televizorių. Nuo šiol taip ir darysiu. Žiūrėsiu visas mėgstamas laidas, bet televizoriaus nejungsiu. Stengsiuosi nugarą laikyti tiesiai ir nė sekundės nenukreipti dėmesio.
Pasak Girejevo, jei taip žiūrėsiu televizorių nors valandą per dieną dešimt metų, galėsiu suprasti televizijos prigimtį, kaip ir viso kito.
Na, o kol televizijos ir pasaulio prigimties nesupratome, darykime tai, ką mėgstame ir mokame. Jūs, mielieji, žiūrėkite televizorių, o aš skaitysiu knygas.
Iš esmės mes veiksime lygiai tą patį — bėgsime nuo gyvenimo. Tai nuteikia optimistiškai, nes kaip tik dėl to neturėsime priežasčių bijoti mirties. Su tuo visus mus ir sveikinu. Amen.