Raudonosios nosies diena — projektas, suvienysiantis geriausius Lietuvos komikus, muzikantus ir atlikėjus. Renginio metu bus renkamos lėšos organizacijai “Klounai be sienų”, kurios nariai lanko sergančius vaikus Lietuvos ligoninėse. Visi Lietuvos žmonės raginami ne tik paaukoti pinigų, bet ir prisidėti kartu kuriant šventinę nuotaiką — pasipuošus raudonomis nosimis daryti gerus darbus ir krėsti linksmus pokštus.
Pakviestas vesti linksmo labdaros renginio, A.Valinskas sakė nedvejojęs nė akimirkos.
— Ar žinojote apie Raudonosios nosies dieną? Kodėl sutikote vesti šį renginį? — paklausėme A.Valinsko.
— Esu girdėjęs apie šį projektą, kuris jau ne pirmą dešimtmetį vyksta pasaulyje. Vesti renginį sutikau todėl, kad stengiuosi tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauti visose labdaros akcijose, ypač skirtose vaikams. Esu vedęs ir “Gerumo dieną”, ir Maltos ordino labdaros renginius.
— Kokia šio renginio idėja?
— Tai — linksmoji gerumo diena. Lietuvoje dauguma labdaros ir gerumo akcijų paremtos nors ir reikalingais, bet niūriais siužetais, reportažais apie žmones, kuriems reikia padėti.
Šio renginio tikslas — toks pat. Tik stengiamasi viską daryti linksmai, kad ir vaikai, kuriems reikia paramos, ir ypač jų tėvai, kurie neša didžiausią krūvį, žiūrėtų į tai su šypsena, kuri galbūt suteiks vilties.
Ši akcija niekuo nesiskiria nuo kitų, tik jos turinys šiek tiek kitoks. Už surinktus pinigus vaikams bus organizuojami laisvalaikio renginiai. Visos lėšos skirtos ligoninėse gulintiems vaikams.
— Tačiau patekus į ligoninę juokas neima. Ar jums tai atrodo suderinama — mažieji ligoniai ir klounai?
— Manau, kad taip. Ligoninėse esu praleidęs ilgus aštuonerius metus ir žinau, kad niekas taip gerai negydo, kaip galimybė nusišypsoti ir nesijausti visą laiką tarsi pasmerktam. Juokas kaip tik padeda sveikti.
Kita vertus, renginiai, kuriuose pramogų pasaulio žmonės, politikai, verslininkai ar sportininkai leidžia sau vaikų labui šiek tiek paišdykauti patys grįždami į vaikystę, pritraukia žiūrovų.
— Minėjote, kad kažkada ilgai gulėjote ligoninėje.
— Nelabai noriu vartoti sudėtingų medicinos terminų. Galiu pasakyti tik tiek, kad iš mūsų aštuonių, gulėjusių vienoje palatoje, šia žeme vaikštome tik du. Džiaugiuosi, kad likimas man suteikė šansą bent jau prisiminti tai, kas buvo. Kiti negali net to.
— Nors esate politikoje, imatės įvairių televizijos projektų ir renginių. Ar vienas kitam netrukdo?
— Į tokius renginius kaip labdaros akcijos politikai veržiasi dėl savireklamos. Ir netgi prašosi, kad būtų pasodinti į vietas, kurios dažniausiai rodomos kadre.
O manęs paprašė šį renginį vesti ir nematau čia nieko nesuderinama.
Kita vertus, Seime raudonųjų nosių dienų ir balandžio 1-ųjų būna dažniau nei kartą per metus.
Šiame renginyje Lietuvos politikai ir kiti garsūs žmonės turės galimybę ne šnekėti už mokesčių mokėtojų pinigus, bet aukoti vaikams, kuriems tų pinigų labiausiai reikia.
— Kokiame televizijos projekte nesutiktumėte dalyvauti?
— Niekada nedalyvaučiau realybės šou, kuriame tektų šokti striptizą.
— Tačiau kadaise apsinuoginęs fotografavotės.
— Tai buvo ne projektas, bet paišdykavimas su kitais garsiais vyrais. Tai buvo pokštas, rodos, vasario 14-osios proga.
Šypseną keliančiose nuotraukose buvo ir Jogaila Morkūnas, ir Kostas Smoriginas, ir kiti žinomi vyrai.
— Ar norėtumėte ką nors savo gyvenime keisti?
— Esminių priekaištų ir reikalavimų savo dabartiniam gyvenimui tikrai neturiu. Kai pradedi ko nors labai reikalauti, baigiasi tuo, kad prisišauki bėdą.
Jeigu nori sužinoti, kas iš tiesų yra nelaimė ir problemos, reikia dažniau nuvažiuoti į senelių namus, prieglaudas ar ligonines. Tada suprasi, kad nereikia vyti Dievo į medį.
— Manote, kad esate laimės kūdikis?
— Sakydamas, kad nesu, meluočiau sau. Tikrai esu laimingesnis už tuos žmones, kuriems gyvenime tenka didesnė problemų našta. Džiaugiuosi viskuo, nors ir mano gyvenime buvo nemažai posūkių: nuo architektūros iki teisės, nuo teisės iki estrados artisto, vėliau — televizija, Seimas. Smagu viską prisiminti. Tik dar nežinau, kas bus ateity.
— Ar yra žmonių, kurių norėtumėte atsiprašyti?
— Ne. Jeigu to ir norėjau, tai jau padariau. O jeigu yra tokių, kurie mano, kad tai turėčiau padaryti, bet nedarau, tai jau jų problemos.
— Kokią savo išdaigą smagiausia prisiminti pačiam?
— Jų tiek daug, kad net sunku lyginti tą smagumą. Nelygu kada ką iškrėtei — ar mokykloje, ar darželyje, ar studijų metais.
Smagi atmosfera buvo per Žilvino Žvagulio vestuves, kai paskambinęs pranešiau, kad užminuotas viešbutis. Baudą už tai mokėjau karučiu, pilnu baltų centų. Tai buvo tęstinis pokštas, kuriam įgyvendinti reikėjo nemažai triūso ir pinigų.
— Tačiau triūsas atsipirko?
— Manau, kad taip, nes iki šiol, kai susitinku su žmonėmis ir, nors šnekuosi apie politiką, baigiantis pokalbiui dažnas nesusilaiko nepasakęs: “Bet, va, šito tai mes pamiršt negalim...” Vadinasi, iš tiesų tas pokštas buvo neblogas.
— Kokią didžiausią nesąmonę apie save esate išgirdęs?
— Esu tiek visko prisiklausęs, kad net sunku atrinkti, kuri nesąmonė didesnė. Nuo nesantuokinių vaikų (kurių, kaip tvirtino viena moteris, nuo manęs turi net tris) iki santykių su mafija.
Vienas gandas apie mane ir Marijų Mikutavičių pasklido tuomet, kai mes per prezidento rinkimų kampaniją buvome Valdo Adamkaus patikėtiniai.
Iš Nidos turėjome vykti į Telšius susitikti su rinkėjais.
Ankstyvą rytą užėjau į viešbučio kambarį, kuriame gyveno Marijus, jo pasiimti. Kažkas iš paryčiais grįžtančių į viešbutį mus pamatė kartu išeinančius. Ir paskleidė “sensaciją” — Valinskas su Marijonu išėjo iš vieno kambario! Prasidėjo įvairios interpretacijos tema “Abu labu tokiu...”, “Broliukai pupuliukai” ir taip toliau.
— Esate vedęs žaidimą “Šeši nuliai — milijonas”. Kur dėtumėte milijoną, jei išloštumėte pats?
— Manau, tikrai rasčiau kur investuoti. Be jokios arogancijos galiu pasakyti paprastą taisyklę: tam žmogui, kuriam milijonas gali pakeisti gyvenimą, jo nepakeis arba pakeis į bloga.
Jeigu jis negali to milijono užsidirbti, nežinos ir ką su juo daryti. O tam, kuris jį jau yra užsidirbęs, irgi iš esmės nieko nepakeis.
Iš tų, rodos, šešiolikos žmonių, kurie laimėjo po milijoną ar daugiau, 15-ai laimėtas prizas tik pagreitino degradavimą.
Kadaise “Teleloto” Aukso puode susikaupdavo daugiau nei milijonas litų — yra buvę gal net keturi milijonai.
Dabar visada paliekamas vienas. Kodėl? Loterijos organizatoriai atliko psichologinius tyrimus ir nustatė, kad bilietų pirkėjai nesuvokia skirtumo tarp milijono ir dviejų — jiems tai tiesiog dideli pinigai.
Todėl ir bilietų pardavimui neturi įtakos — ar vienas, ar du milijonai yra Aukso puode. Tai — psichologiniai žaidimai, kuriais kartais patogu manipuliuoti visuomenės nuomone.
Taigi, jeigu laimėčiau milijoną, nenuliūsčiau, bet ir nepločiau katučių sakydamas — žiūrėkite, kaip pasikeitė mano gyvenimas.
— O kada jūs liūdite? Dėl ko esate verkęs?
— Aš neverkiu. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad niekada to nesu daręs, tačiau tikrai nesu iš ašarotojų. Man tiesiog neišeina.
Gėrio ašaros? Gėris man atneša pakilią nuotaiką, norą džiaugtis, šokinėti iki giedro dangaus, imti glėbiais saulę ir dalyti kitiems. Kai džiaugiuosi, man norisi aktyvaus veiksmo.
Emocijos priklauso nuo žmogaus — kiti iš džiaugsmo užsidaro ir verkia. Būtų gerai, jei žmonės verktų tik iš džiaugsmo.