Vienoje naujausių „Vyno kelio“ scenų jo herojus Mykolas, išlydėdamas dukterį su pilnais krepšiais gėrybių į studentišką fiestą užmiestyje, atsisveikindamas sako: „Mūsų laikais „cementovkės“ būdavo kuklesnės... Bet gal žurnalistai nemokėjo taip švęsti, kaip jūs, daktarai?“
Taip ir knieti paties S. Balandžio paklausti: „O kokie būdavo aktorių pasilinksminai jo studijų metais?“ „Tikrai nieko ypatingo nevykdavo, – ginasi Saulius. – Mūsų kurso vadas Jonas Vaitkus labai griežtai visus laikė, bent pirmaisiais metais. Krikštynos buvo, vieni kiti šokiai, bet triukšmingų pasisėdėjimų – ne.“
Kita vertus, jam – sostinės vaikui – specialių progų pasilinksminti ar integruotis į kurso draugų gretas ir nereikėjo. „Susicementuoti“ svarbiau tiems, kurie atvažiuoja gyventi į svetimą miestą – kai norisi susipažinti, susibičiuliauti. O mes – vietiniai – studijų pradžioje dar tebebendravome su savo bendraklasiais, naujų pažinčių nelabai ir ieškojome, – svarsto S. Balandis. – Geriau pagalvojus, mes, vilniečiai, – tinginiai. Turime žmonių, su kuriais bendraujame, ir mums pakanka. Jei pažvelgtume į savo karjeras, taip pat pamatytume, kad neretai likdavome nuošaly su savo mokslo draugais ir artimaisiais, nelipome per galvas, nesiveržėme iškilti.“
Gal jį kada nors traukė kitokios karjeros galimybės, pavyzdžiui, žurnalisto profesija? „Nelygu kokia ta žurnalistika – ar rimtoji, ar tik jos aidas, – šypteli aktorius. – Štai ir mano personažo kaukė dar neįvardyta: kur jis dirbo, kodėl vaikšto pasiramsčiuodamas lazdele, ar tai – Gruzija, ar Čečėnija, o gal Afganistanas? Kol kas viską gaubia paslaptis. Ir man pačiam labai įdomu stebėti, kaip ši istorija rutuliosis toliau“, – sako aktorius, su malonumu laisvu metu nuo darbo ir pats pasižiūrintis serialą „Vyno kelias“.