„Šok ir lieknėk“ dalyviai iš arti: jų baimės, antsvorio istorijos ir viltys

Dešimt antsvorio kankinamų (o gal ir nelabai?) projekto dalyvių metė sau iššūkį: paprakaituoti ant parketo ir prižiūrint mitybos specialistams atsikratyti įpročio bet kuriuo paros metu atlapojus šaldytuvo duris kimšti kiek lenda.

Prie intensyvaus fizinio krūvio nepratę šie dideli žmonės dešimt savaičių ant “Šok ir lieknėk” parketo treniravosi tam, kad atsikratytų antsvorio, o nugalėtojas laimėtų įspūdingą prizą — po tūkstantį litų už kiekvieną numestą kilogramą.

Naujajame projekte — dešimt apvalumais panašių, tačiau labai skirtingų charakterių dalyvių, iš kurių sunkiausias svėrė net 170 kilogramų!

“Iš pirmo žvilgsnio mieli, draugiški ir šilti dalyviai jau pirmą laidą buvo priversti susikurti žaidimo taisykles. Čia laimės tik vienas, todėl projekte nepamatysite draugų, bet tikrai išvysite karštų, intriguojamų ir iš proto varančių dalyvių emocijų!” — linksmą reginį žada projekto prodiuserė Rima Kaščiukaitė.

Ant parketo dešimt dalyvių pasirodys su žiūrovams gerai pažįstamais profesionaliais šokių partneriais iš projektų “Šok su manimi”, “Tu gali šokti” ir “Aistrų pakrantė”. Tarp komisijos narių — žodžio kišenėje neieškantys Vytautas Šapranauskas, Agnė Jagelavičiūtė, Deivis ir kiti žinomi žmonės.

Kuriam dalyviui pavyko nugalėti didžiausią savo priešą — svarstykles ir įrodyti, kad būtent jis vertas valingiausiojo vardo? Kuriam pasisekė riebalais apaugusį pilvą suploninti iki vapsvos liemens?

Kam pavyko sukontroliuoti mitybą ir atsisakyti riebaus ir kaloringo maisto, o kas griebėsi nešvaraus žaidimo — kilo- gramus tirpdančių tablečių? Visa tai paaiškės per dešimt projekto savaičių.

O kol kas dešimt projekto dalyvių kalbiname apie buvusį sotų gyvenimą, jo pranašumus ir trūkumus.

Tomas Traveckis iš Vilniaus. “Pagal išsilavinimą teisininkas, pagal pomėgį kulinaras, pagal prigimtį renginių vedėjas”, — taip prisistato jis. Svoris 122 kg. Ūgis 192 cm. Išsiskyręs. Vaikų neturi. Partnerė Sandra Saikauskaitė.

— Vadindavau antsvoriu, bet kai perskaičiau, kad tai yra antrojo laipsnio nutukimas, apėmė baimė. Kai sulygindavau save su rimtais nutukėliais, manydavau, kad dar turiu kur “tobulėti”, bet jau buvau gerokai sunerimęs. Įsivaizduokite situaciją: prigulu ant lovos žiūrėti televizoriaus — guliu aš, o šalia — mano pilvas. Liesam žmogui tai sunku įsivaizduoti.

— Džiaugsmas apėmė įsibėgėjus projektui, kai vieną rytą maudydamasis duše apčiuopiau šį tą, su kuo nebuvau susidūręs gerus dešimt metų, — savo šonkaulį! Tai buvo tikras mažasis stebuklas.

— Reguliariai mankštindavausi nuo rugsėjo iki vasario mėnesio sporto salėje. Tačiau problemų dėl svorio kilo ne dėl sporto, bet dėl netinkamos mitybos.

— Labai mėgstu plaukimą, o pilvas plaukti juk netrukdo. (Juokiasi.)

— Taip, tai buvo stipru, labai stipru. Toks mikrošokas. Vieną rytą atsibudęs tuo netiki, kitą neturi laiko apie tai galvoti, nes esi įtrauktas į sūkurį, o vakare nesugebi suvokti, kad gali tai padaryti. Bet žmogus gali neįtikėtinai daug. Šiam projektui atsiminti netgi paskyriau kuklią tatuiruotę.

— Valgydavau penkiskart per dieną. Atsakymas į pagrindinį klausimą — esi tai, ką valgai. Jei nori numesti svorio, būtina atsisakyti miltinių patiekalų, cukraus ir visokių nuodėmingų padažų.

— Per projektą labai pamėgau sušius, man tai buvo tikras atradimas. Taip pat — patiekalai iš morkų arba tiesiog žalios morkos. Iš saldumynų į racioną atkeliavo javainiai. Tiems, kurie neturi laiko pavalgyti, bet jaučia energijos stygių, rekomenduoju šaukštą medaus su keliais riešutais ir žaliąją arbatą. Net neįsivaizduojate, kokia tai energijos bomba.

— Vaikystėje mane bandė nutempti į pramoginius šokius, bet iš to nieko neišėjo. O vėliau, kaip ir visi rimti vyrai, po kelių stikliukų klubuose eidavau prasimankštinti į šokių aikštelę.

— Silpnybė, kurios dalį jau sugebėjau sunaikinti per šį projektą, yra valios trūkumas. Tinginystė. Dažnai ištinka ir nepasitikėjimo savimi priepuoliai. O maisto pasaulyje negaliu atsispirti miltiniams patiekalams, picoms, makaronams, bandelėms, skaniai duonai — tai mano dievai.

— Beveik prieš dešimtmetį buvau išvykęs į JAV. Štai ten ir priaugau gal 10 kilogramų — vieną dieną sveri 102, kitą jau 107, paskui 111, 120 ir daugiau. Žinoma, valgiau mėsainius, gėriau labai daug “Sprite”, be to, dirbau virtuvėje.

— Apmaudžiausia, kad negaliu vilkėti drabužių, kurie patinka. Tačiau psichologinių bėdų dėl svorio nebuvo. Tiesa, daug keliauju, todėl vasarą turistinėse kelionėse labai prakaituodavau, o tai atimdavo pusę malonumo.

— Kadangi niekada nepusryčiaudavau, o per pietus darbe dažnai nebūdavo kada pavalgyti, tai skaniausios būdavo vakarienės. Pagalvodavau, kad taip sunkiai visą dieną dirbau, tad dabar tikrai esu nusipelnęs sočiai užkirsti. Todėl vakarais sau leisdavau viską. Šito dabar labai trūksta.

— Tikiuosi, kad būčiau. Bandymų ir anksčiau buvo daug. Bandžiau ir dietas, ir sportą, bet viskas greitai nutrūkdavo. Galbūt dėl to, kad mano aplinkiniai yra panašaus sudėjimo. Tikėjau, kad kada nors vis tiek sulieknėsiu, tik nežinojau kaip.

— Ėjau į atranką 50 procentų dėl to, kad reikės šokti, o 50 procentų dėl to, kad teks mesti svorį. Šokti man patinka. Manau, kad moku tai daryti, todėl šokis man buvo tik papildoma paskata.

— Pasiūlė mano kirpėja. Ji užsiminė, kad yra tokia laida, ir pasvarstė, kad man tai būtų puikus būdas numesti svorio. O projekte ryžosi dalyvauti mano draugas. Kai nuvažiavau jo pasiimti, šou organizatoriai pasiūlė sušokti ir man. Ir pakvietė dalyvauti.

— Ne. Tačiau kai žmogus yra apkūnus, tai akivaizdu. Visi storuliai nori numesti svorio.

— Ne, ne iš tų. Dėl savo storumo per daug nesisielojau, bet jei sulieknėčiau, sveikatai nauda tikrai būtų didesnė.

— Naujausia pravardė — Rutulis, bet ne “rutulys”, šį žodį jie tardavo aukštaitiškai.

— Žinoma, taip. O ypač dabar, kai gyvenimo būdas sėslesnis, daugiau sėdėjimo ir jokio noro judėti.

— Vienintelė, kurią esu lankęs, — plaukimas. Labiau domina menas ir kultūra.

— Mėsainių ir Kijevo kotletų.

— Pusryčiams, kurių anksčiau niekada nevalgydavau, dabar valgau dribsnius.

— Tikrai galėčiau. Jei anksčiau nebūčiau valgęs to, kas skaniau, nebūčiau nutukęs.

— Atsirado daugiau energijos, pagerėjo savijauta.

— Pradėjau intensyviai sportuoti sporto klube ir supratau, kad tai teikia daug energijos. Patinka dviračių sportas, dabar bus lengviau važinėti. (Juokiasi.)

— Ne, išvaizda įtakos neturi. Svarbiausia — jausmai.

— Domiuosi aviacija, lėktuvais, tačiau pats neskraidau. Patinka keliauti.

— O taip. Esu labai nešoklus, todėl teko gerokai pasistengti, kad ko nors išmokčiau.

— Taip, dešimt metų dainavau “Ąžuoliuko” chore.

— Dėl nesveiko gyvenimo būdo, nesveikos mitybos.

— Numesti svorio — ne svajonė, bet realybė. Svajonė — apkeliauti pasaulį.

— Antsvoris pirmiausia labai nesveika. Trukdė sveikatai.

— Niekada ant savęs nepykstu. Darau išvadas ir tai, kas man patinka.

— Labai daug lipdukų ir magnetukų iš kelionių. Taip pat kabo lapelis, ant kurio surašyta mano dieta.

— Šiame materialiame šiuolaikiškame pasaulyje svarbiausia vis dėlto yra ne žmogaus vidus, bet išorė. Reikia atrodyti estetiškai. Kita vertus, net jeigu žmogus atrodo estetiškai, bet jo vidus nepatrauklus, gyvenime taip pat nesiseks. Esu realistė ir matau, kad žmonės vis labiau vertina išvaizdą, ji padeda ir siekiant karjeros.

— Manau, ją jaučia kiekvienas žmogus, jeigu yra normalus ir sveikas. Nesu profesionalė, bet mano gyvenimas susijęs su šokiais. Man patinka šokti, todėl šokant sunkumų nebuvo.

— O taip, svajoju, bet nelabai tikiu, kad tai pasiekiama.

— Gal dainininkė Beyonce? Angelina Jolie irgi dieviškai graži.

— Taip, mane gerai maitindavo. Bet ir tėvai yra stambūs.

— Vienu metu buvau sulieknėjusi, bet trumpai.

— Na, taip. (Juokiasi.) Pirmoji meilė...

— Taip, ypač kai visos draugės lieknos.

— Dėl to tikrai nesiskundžiu. Ir visi draugai sako, kad esu linksma, kompanijos siela. Jie nekreipia dėmesio į mano išvaizdą.

— Pavadina kartais ir Burbulu, ir Seksbomba.

— Ak, dėl makaronų. Dievinu juos.

— Nelabai...

— Oi, ne. Ir anksčiau, kai su draugėmis nuvažiuodavau į klubus, išgirdus gerą muziką užvirdavo kraujas ir eidavau trypti nekreipdama dėmesio, kaip kratosi mano lašinukai.

— Gelbėjimosi ratu arba sparneliais.

— Ne, jie visi mane labai palaiko.

— Greitai įsimyliu. (Juokiasi.)

— Teko dalyvauti vienoje televizijos laidoje, kur mano išvaizda buvo pavadinta ekstravagantiška. Trumpi, pašiaušti, sruogomis nudažyti plaukai, stilingi drabužiai, o ne kabantys maišai — visa tai žmones galbūt ir šokiruoja. Specialiai to nedarau — nesistengiu išsiskirti iš minios. Mėgstu originalius daiktus, stiliaus kontrastus. Labai myliu save, todėl darau tai, kas patinka.

— Motyvacija, dėl kurios dalyvauju šiame projekte, — ne išvaizda, bet sveikata. Tad kilogramų negaila, nes taip tausoju vidaus organus. O žmogaus charizma nepasikeičia, ar jis sveria 90, ar 60 kg.

— Apkūnumas nėra nei etalonas, nei socialinis statusas. Juk nesmerkiame žmonių, jei jie yra rudaakiai ar žaliaakiai. Ir nebūtinai mėlynos akys turi būti gražiausios. Todėl aš neturiu dėl ko kompleksuoti.

Suprantama, kai dizaineriui reikia 188 cm ūgio manekenės, kad gražiau atrodytų krintančios suknelės klostės. Bet mados industrija skverbiasi ir į kasdienį gyvenimą, tad žmonės, kurie pasiduoda tai psichozei, kompleksuoja, nes dauguma jų neatitinka tų grožio standartų. Galiu pasakyti iš patirties, kad daugiau kompleksuoja ne stori, o liekni žmonės.

— Priežasčių gali būti visokių: yra ir fiziologinės problemos, ir genetika, ir ligos.

— Sveika mityba man — ne naujiena, tačiau per gausybę darbų kartais valgydavau bet ką. Šis projektas davė didžiausią naudą dėl to, kad sveika mityba tapo įpročiu. Įpratau keltis pusvalandžiu anksčiau, pasiruošit pusryčius ir nešiotis maistą.

— Tingulio ir įpročio nesirūpinti savimi.

— Nustoti galvoti, ką apie tave mano kiti.

— Svarbiausias tikslas buvo ne laimėti, bet numesti svorio. Reikia pripažinti, kad storumas yra liga, su kuria būtina kovoti. O šis šou buvo labai geras spyris.

— Laikiausi dietos ir viena, paskatinta draugų ar artimųjų. Esu scenos žmogus, todėl suprantu, kad turiu atrodyti estetiškai.

— Žinojau, kaip galiu atrodyti liekna, buvau pajutusi ir bendros savijautos skirtumą, kai norėdavosi kur nors eiti, lėkti, pasirodyti. O kai kankina antsvoris, apima apatija, užvaldo tingulys. Visą gyvenimą buvau apkūni, tad savą kūną mylėjau ir tokį.

— Apkūni esu nuo vaikystės, bet ir tėvo giminėje yra daug rubuiliukų. Kurį laiką maitinausi sveikai ir buvau sustabdžiusi svorio augimą, tačiau pagimdžius kilogramai nebekrito.

— Daržovių salotos su vištiena. Labai mėgstu pomidorus.

— Taip, tai — saldumynai. (Juokiasi.) Labai mėgstu kepti pyragus.

— Draugas pasakė, kad mane užrašė. Sušukau: “Valio, labai gerai!”

— Gailėjausi tik to, kad viskas greitai baigėsi. Žinoma, po tiek metų tinginystės judėti ant parketo nebuvo lengva. Dalyvavimas projekte ir bandymas numesti svorio yra tai, ką aš sau esu padaręs gera.

— Nebūtinai, manau, kad pasaulis yra margesnis. Yra labai linksmų ir lieknų žmonių.

— Visi žmonės linkę matuoti savo gyvenimą kokiais nors įvykiais. Pavyzdžiui, moterys jį dalija iki gimdymo ir po gimdymo. Vyrai — iki vedybų ir po vedybų arba iki karinės tarnybos ir po. Savo kilogramus susikroviau vedęs. Bet jokiu būdu santuokos nekaltinu. O maistą ruošia namie visi: ir aš, ir žmona, ir sūnus. Kas tuo metu laisvesnis.

— Plovą. Žinau, kad tai labai kaloringas valgis.

— Žinoma, žinoma, žinoma! Pats didžiausias storulių priešas — retas valgymas. Stori žmonės valgo nedažnai, todėl labai išalksta ir vėliau prisiryja. Tai — didžiausia jų klaida.

— Nuo vaikystės gyvenu gyvūnų pasaulyje — auginu gyvates, skorpionus, žuvytes, šunis, kates. Be jų negaliu gyventi. Namie — tikras zoologijos sodas. O žmona — veterinarė. Sūnus augo kaip Mauglis. Tačiau šis hobis netrukdo netinkamai maitintis. (Juokiasi.)

— Yra būdų save apgauti. Pavyzdžiui, galima prisiryti agurkų, kurie visai nekaloringi. Tai — psichologinis momentas. Jeigu storulis neprikimš, bus nelaimingas, todėl tenka save apgaudinėti. Kai kurie psichologai netgi leidžia storuliams valgyti naktimis.

— Taip, žinoma. Bet kaip storulis storuliui galiu pasakyti: jeigu jau ketini nusidėti, bent nusidėk kaip nors nekaltai. Jei ketini prisiryti, prisiryk raugintų kopūstų, kurie nekaloringi. Galutinis rezultatas vis tiek bus sotumas, o misija — įvykdyta.

— Ne, jos nėra. Ir jokio įspėjamojo raštelio nėra. Dovanoju draugams tokį magnetuką su storuliu Chotėjumi, kuris vaikšto po kaimą ir dalija dovanas kaip storulio įspėjimą.

— Manau, kad tai — tinginystė. Turbūt dėl to ir kilogramų prisikaupė. Nemeluosiu — visi storuliai svajoja būti liekni. Tai, kad būdami stori jie sau patinka, — melas. O šis projektas buvo puikus spyris į užpakalį pradėti mesti svorį ir puikus būdas draugams bei artimiesiems mane palaikyti.

— Ne, paskatino mama. Ji nusprendė, kad man reikia numesti svorio, nors tam ryžtingai priešinausi. Dėl savo išvaizdos per daug nekompleksavau. O į projektą ėjau dėl to, kad labai norėjau šokti. Nuo vaikytės to daryti negalėjau, nes buvau aukšta, stambių kaulų, tikra drimba. Tad pasukau kitu keliu — pradėjau buriuoti.

— Svorį mesti galima įvairiais būdais. Nebūtinai tai reikia daryti TV projekte. Tačiau labai norėjau šokti, todėl teko su daug kuo susitaikyti. Net ir su drabužiais, pro kuriuos kartais kyšodavo lašiniai. Vaizdas būdavo tragiškas, užsimerkdavau, bet vėliau jau nekreipdavau dėmesio. Čia juk TV šou — taip reikia.

— Manau, pirmiausia — psichologinės problemos. Mano atveju buvo meilės trūkumas sau. Kai myli save ir kai tave myli kiti, išsiskiria tam tikras hormonas. Tas pats hormonas išsiskiria ir valgant. Dėl to storuliai yra ir labai seksualūs, nes dirginami tie patys smegenų centrai.

— Todėl, kad kuriu papuošalus. Tačiau Lietuvoje jų neparduodu. Visi mano autoriniai papuošalai keliauja į Argentiną. Ten juos parduoda draugas.

— Norėčiau sutikti mylimą žmogų ir sukurti šeimą. O jau vėliau bandyčiau apiplaukti pasaulį.

— Nebijoti mėgautis gyvenimu, svajoti ir pasiimti tai, kas geriausia. O frazė, kad “gero žmogaus turi būti daug”, yra melas. Juk riebalai kaupiasi ne tik paviršiuje, bet ir aplink kiekvieną organą. Tie riebalai trumpina gyvenimą. Taigi nebijokite išsilaisvinti iš didelio kūno, kuriame esate įkalinti. Jame greičiausiai slepiasi labai gražus žmogus.

— Visą gyvenimą aš kažkodėl patikau moterims. (Juokiasi.) Storumas niekada nebadė akių, visą laiką buvau stambus ir sportiškas. Tik išvaizda buvo agresyvi. Įspūdis, kurį sukeldavau, man nepatiko. Ypač nepatiko mano didžiulis “pūzras”. Dėl išvaizdos nuolat tekdavo banditų vaidmenys.

— Trukdė net rengtis taip, kaip noriu, nes esu linksmas žmogus, mėgstu įvairias spalvas. Įsivaizduokite, kaip atrodo spalvingai apsirengęs 135 kilogramų drimba. Aš pats nesikeičiu, keičiasi tik mano kūnas, atsigauna raumenys.

— Taip, esu visų kovinių sporto šakų specialistas, be to, kulkinio šaudymo sporto meistras.

— Viskas atsirado nuo depresijos. Daug metų gyvenau užsienyje, o kai grįžau į Lietuvą, apėmė depresija. Per metus priaugau svorio. Vėliau susigriebiau, pradėjau sveikai gyventi, laikytis dietos. Nerūkau, nevartoju alkoholio, nevalgau mėsos, sportuoju.

— Tai mano nuolatinė būsena.

— Aš nesilaikau dietos — valau organizmą. Atsiriboju nuo alkoholio, tabako ir nesveiko maisto. Tai daryti patariu visiems. Beje, į Didžiąją depresiją Amerika atsakė Sausuoju įstatymu. Iš to išlošė visi.

— Sėdžiu su draugais ryškiai apsirengęs, valgau salotas, juokiuosi ir graibau merginas. Visi prie to jau priprato. Ir man linksma.

— Ne, jų tikrai nevalgau. Turiu savo sukurtą patiekalą — valgau cepelinus su varške, be riebalų, su kariu ir su burokėliais. Net mano didžkukuliai spalvingi. Esu ajurvedinio maisto šalininkas, tad bet kur ir bet ko valgyti negaliu, tuomet geriau būnu alkanas.

— “Amor omni vicit” — meilė nugali viską. Mylėk save, savo kūną ir tuomet į jį nekiši nieko nesveiko. Viskas telpa viename žodyje — “meilė”.