Kadaise mes klausėmės vienos “teisingos” muzikos ir tai truko 50 metų. O dabar kiekvienas galime rinktis.
Jei žiūrovai nesirinktų tokių laidų, jų televizijos ir nerodytų.
Galima nemėgti LNK šou “Kelias į žvaigždes”. Tačiau jeigu ne šis projektas, mes tikriausiai neturėtume Merūno. Jo talentas atsiskleidė būtent šiame konkurse.
“Kelyje į žvaigždes” buvo atrastas ir Radžis. Kalbėkite, ką norite, tačiau jis — kol kas nepakartojamas, unikalaus balso ir scenos įvaizdžio atlikėjas.
Tokie projektai paįvairina muzikos gyvenimą ir paspartina atlikėjų kartų kaitą. Tai galimybė pasirodyti ir tapti profesionalu.
Pavyzdžiui, “Lietuvos balsas” (LNK) — puiki proga jauniems žmonėms patekti į sceną ir į būsimų užsakovų akiratį. Jeigu tave pastebi, jeigu patinki kam nors iš renginių organizatorių, vadinasi, turi galimybę užsidirbti. O užsidirbęs — galimybę įrašyti naujų dainų. Taip populiarėji ir keli savo muzikavimo lygį.
Be to, šio projekto laimėtojui suteikiama galimybė patekti į tarptautinę rinką.
Lietuvoje turėtų atsirasti televizijos kanalas, kuris transliuotų lietuviškus vaizdo klipus. Dabar beprasmiška juos kurti, nes nėra kur rodyti.
Be abejo, galima transliuoti internete. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad dar mažiausiai 10—20 metų (o gal ir visą laiką) muzikiniam gyvenimui televizija turės didesnę įtaką nei interneto portalai.
Iš tiesų interneto reikšmė nėra tokia svarbi, kaip mes kartais įsivaizduojame. Žinoma, tai puiki erdvė pareikšti savo nuomonę, pasirodyti, tačiau ne daugiau.
Žinau daug muzikos grupių, kurių kūrinius internautai mėgsta, tačiau į jų koncertus nesiveržia.
Populiarumas virtualiojoje erdvėje dažnai taip pat būna virtualus, tariamas.
Pavyzdžiui, tūkstančiai žmonių internete rašo, kad pritaria akcijai “Darom!”, tačiau tik šimtai realiai prie jos prisideda.
Todėl nelabai tikiu kalbomis, kad internetas netrukus bus įtakingesnis už televiziją, ją nukonkuruos. Nebent tuomet, kai užaugs dabartinių dvylikamečių karta.
Kol kas televizija — didžiulė jėga, galinti populiarinti, vesti, daryti įtaką, formuoti nuomonę, manipuliuoti.
Jeigu kalbėsime apie televizijos laidų vedėjus, esu didelis Algimanto Čekuolio gerbėjas.
Jis turi talentą net apie sudėtingus dalykus (geopolitinius procesus, energetiką) kalbėti paprastai. Esu įsitikinęs, kad tai — daug sudėtingiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Jis — žodžio meistras. Neabejoju, kad sugebėtų įmantriai suraityti savo kalbą, į pasakojimus prigrūsti daugybę tarptautinių žodžių ir tuo mėgautis. Bet A.Čekuolis kalba taip, kad būtų įdomu ir profesoriams, ir mažiau išsilavinusiems žiūrovams. Jo labai vaizdingi palyginimai.
Dar man imponuoja Algis Ramanauskas. Kartais jo humoras aštrus, tačiau korektiškas. Jis nestokoja saviironijos, o tai yra intelekto požymis. Algis save vadina britofilu — britiškosios kultūros ir sąmojo mėgėju. Tai nesunku pajusti stebint jo vedamas laidas.
Tikriausiai pastebėjote, kad A.Ramanauskas niekuomet nekalba pakeltu balsu.
Nemažai mūsų laidų vedėjų būdingas toks štampas — kalbėdami jie būtinai šaukia. Mane tai erzina.
Kodėl jie taip šaukia? Todėl, kad kalba didelei auditorijai? Tačiau televizijos žiūrovai juk išgirs net ir tuomet, jei TV studijoje kalbėsite pašnibždomis.
Iš moterų TV laidų vedėjų mane bene labiausiai žavi Asta Stašaitytė-Masalskienė. Jos užkrečiamas juokas jau tapo daugelio šeimų neatskiriama šeštadienių ir sekmadienių rytmečių dalimi.
Astos — labai gera aura. Gal todėl jos laidos “Šeštadienio rytas” ir “Sekmadienio rytas” (BTV) — vienos ilgiausiai gyvuojančių Lietuvoje.
Lietuvos televizijose pirmiausia pasigendu pažintinių, mokslo populiarinimo laidų. Tokių, dėl kurių nuolat įsijungiu “Discovery Channel”.
Suprantu, kad jas parengti kainuoja kur kas brangiau nei pokalbių šou, kurie dabar užkariavę beveik visus kanalus.
Nesu didelis jų mėgėjas, nes ten kalba tą patį per tą patį.
Lietuva — nedidelė. Čia neatsitinka tiek daug svarbių įvykių, kurie televizijos studijoje galėtų įžiebti audringą ir įdomią diskusiją. Kita vertus, nėra tiek asmenybių, kurių klausytis būtų smalsu.
Nuskamba nereikšmingas skandaliukas — ir visos televizijos išsijuosusios jį nagrinėja, beviltiškai bandydamos ištraukti kokią nors įdomesnę detalę.
Įspūdis toks, lyg uodega vizgintų šunį.