“Prakeikimas. Niekaip neperžengiau tos fatališkos trejų metų ribos”, — prisipažįsta F. Beigbeder ir tvirtina, kad po ironiškai romantiško filmo premjeros žiūrovai patys sugriaus šį mitą.
— Kodėl debiutiniam vaidybiniam filmui pasirinkote būtent šį savo romaną?
— Norėdamas save nuraminti. Pasakiau sau: jei jau nutarei ekranizuoti asmeninę istoriją, tai gali ją keisti kiek tinkamas! Šis romanas man, debiutuojančiam režisieriui, net leido išsirinkti kino žanrą — “Meilė trunka trejus metus” yra romantinė komedija.
Kurdamas pirmą filmą neišvengiamai turi įveikti baimę, kad būsi išjuoktas. Tarkime, Quentinas Tarantino tam pasirinko detektyvą “Pasiutę šunys”. Kiti renkasi fantastiką arba mokslinę fantastiką. Aš pasirinkau romantinę komediją, turinčią realų pagrindą — autobiografinį romaną. Tad man nereikia stengtis išrasti dviračio, tai jau seniausiai padarė broliai Lumiere’ai (Auguste’as ir Louis Lumiere’ai laikomi kino išradėjais. — Red.).
Kaip ir visose komedijose, kurias mėgstu, šioje istorijoje yra personažas, turintis viską.
Tačiau tuomet, kai jis nebetiki meile, sutinka svajonių moterį, kuri jo gyvenimui suteikia naujų spalvų.
Santykiai su moterimi, sakytum, rutuliojasi pagal užprogramuotą schemą: ginčas, išsiskyrimas, susitaikymas. Būtent ši schema leidžia pajusti kūrybos laisvę, mėgautis kiekvienu filmo kadru.
— Romanas “Meilė trunka trejus metus” tikrai nėra lengviausiai ekranizuojamas.
— Taip, bet tai menkniekis. Šią knygą rašiau po savo skyrybų, kai kankino melancholija ir pesimizmas. Romano pavadinimas — tik viršelis, bet viduje yra dienoraštis, kupinas aforizmų, apmąstymų, svarstymų.
Mano romaną “99 frankai” (lietuviškai knyga pasirodė pavadinimu “14,99 euro”. — Red.) ekranizavęs režisierius Janas Kounenas sukūrė cinišką ir provokuojamą filmą. Tad juostos “Meilė trunka trejus metus” idėja buvo parodyti kitokį mano kūrybos aspektą — ramesnius, intymesnius, nuoširdesnius ir laimingesnius išgyvenimus.
Tai, beje, nesunkiai galima rasti ir kituose mano romanuose — “Windows of the World”, “Prancūziškas romanas”, “Romantiškasis egoistas”.
— Kaip gimė filmo idėja?
— Ji buvo ne mano. Kai prieš penkerius metus vienas prodiuseris sugalvojo ekranizuoti šią knygą, aš į visa tai net nebuvau įtrauktas. Po įvairiausių peripetijų projektą pagaliau perėmė kiti prodiuseriai — Michaelis Gentile’is ir Alainas Krugeris. Jie įsigijo filmo kūrimo teises ir man pareiškė, kad būsiu ne tik rašytojas, bet ir režisierius.
Vieną dieną jie atsigrūdo į mano namus su visa režisieriaus kėde, ant kurios buvo užrašytas mano vardas! Apstulbęs pasakiau, kad negaliu būti režisierius, per mažai išmanau kinematografiją.
Jie neklausė, o ši beprotiška idėja susirado siaurą takelį mano didybės manijos apimtose smegenyse ir įkyriai šmirinėjo net penkerius metus, kol buvo realizuota.
Scenarijų parašę Christophe’as Turpinas ir Gilles’is Verdiani trejų metų meilės istoriją pagardino nauju skaniu padažu. Šalia senosios istorijos pridėta dar viena — apie rašytoją mėgėją ir jo amatą.
Prieš daug metų įsiplieskusios diskusijos apie mano talentą į šį filmą man leido įtraukti literatūros kritikų portretų ir pagarsinti “Prix de Flore” (1994 m. F.Beigbeder įsteigė “Prix de Flore” — prancūzų literatūros apdovanojimą jauniems rašytojams. Prizas teikiamas kiekvieną lapkritį Paryžiaus kavinėje “Cafe de Flore”, nuo kurios ir kilo pavadinimas. — Red.). Visa tai yra mano gyvenimo dalis, apie kurią niekuomet nekalbu savo knygose.
— Tad adaptuojant kūrinį kinui iš jūsų, galima sakyti, buvo pareikalauta daugiau, nei buvo romane?
— Sakyčiau, retai kas ryžtasi pritaikyti kinui savo parašytą romaną. Tačiau aš tai suvokiu kaip galimybę atnaujinti istoriją. Nesu ištikimas savo romanui — jį nuolat taisau, lipdau, tobulinu.
Negi nuo to laiko, kai parašiau tą knygą, jau prabėgo penkiolika metų? Ar aš pasikeičiau? Ne, niekaip neperžengiau tos fatališkos trejų metų ribos. Na, iš tiesų gal truputį.
Prakeikimas! Net jei mano tikslas yra paneigti šį trejų metų meilės mitą, gyvenimas vis įrodo, kad tai tiesa. Jei filmas suteiks progą žmonėms išsiaiškinti šį klausimą, aš būsiu laimingas!
— Kaip filmavimo aikštelėje sekėsi vadovauti aktoriams?
— Buvo aibė repeticijų, daug sykių skaitėme scenarijų. Į mano namus Paryžiuje rinkdavosi Louise (Bourgoin), Gaspard’as (Proust’as) ir Yves’as (Cape’as, vyriausiasis operatorius).
Prieš filmavimą daug dirbdavau ir kalbėdavausi su visais aktoriais. Nuolat su jais tobulindavome dialogus. Kiekvienas aktorius yra toks pat kūrinio autorius kaip aš, tad pokalbiai buvo naudingi abiem pusėms. Tai nė kiek netrukdė filmavimo aikštelėje išbandyti ką nors nauja, jei tai, kas sumanyta, nepatikdavo.
— Kaip vertinate šią patirtį?
— Buvo baisu ir įdomu tuo pat metu. Šis procesas man davė naujų galimybių raktą, kurį gali gauti tik kartą gyvenime.
Pasitaikė nusiminimo ir tingulio akimirkų. Tuo pat metu aš dar rašiau “Prancūzišką romaną” ir “Pirmąjį pranešimą po apokalipsės”. Sakoma, kad literatūra — senas ir amžinas menas, o kinas yra jaunas ir laikinas. Tačiau kinas yra menas, kuris atima daugiau laiko ir energijos. Tinginiams nepatariu imtis kino.
Kaip tikras dykinėtojas pagaliau supratau, kad knygų rašymas yra tarsi atostogos. Ir vienatvės būsena. O kinas iš tavęs atima dienas, metus — visą laiką. Tačiau tai dar vienas geras būdas pabėgti nuo vienatvės.
Maištautoju, skandalistu ir ciniku vadinamas prancūzų rašytojas Frédéricas Beigbeder įtikino pasaulį, kad meilė trunka trejus metus. Sulaukęs 46-erių, jis, regis, aprimo, tačiau meilės termino neprailgino. Įkalbėtas prodiuserių rašytojas ekranizavo garsiausią savo romaną “Meilė trunka trejus metus” — debiutavo kaip režisierius. Filmas jau rodomas ir Lietuvos kino teatruose.
“Meilė trunka trejus metus” (L’amour dure trois ans). Romantinė komedija. Prancūzija. 2011 m. Režisierius Frédéricas Beigbeder. Vaidina Louise Bourgoin, Gaspard’as Proust’as, Joey Starras, Jonathanas Lambert’as, Frederique Bel, Nicolas Bedos, Valerie Lemercier, Elisa Sednaoui.