Pašlovinti savo kanalo veiklą, palyginant su konkurentų laidos pasiekimais, — vis labiau įsigalėjantis viešųjų ryšių metodas, kurį pasimėgaudamos naudoja kone visos televizijos, bet šį kartą kalba ne apie tai.
Kas nutiko, kad smarkiai reklamuotas “Lietuvos balsas”, kupinas užmojų ir gavęs sočiai investicijų, niekaip negalėjo rimčiau įkąsti chorams?
Tarp mano draugų socialiniame tinkle “Facebook” — daug Lietuvos muzikantų. Jau po pirmosios “Lietuvos balso” laidos jie pradėjo šlovinti TV projektą, “kokio niekas iki tol Lietuvoje nebuvo padaręs” ir “kurį žiūrint nesinori perjungti televizoriaus”.
Pacitavus “Lietuvos balso” ir “Chorų karų” reitingų santykį, pasipylė užuominos apie choristus dievinančias močiutes prie televizorių Lietuvos kaimuose ir drąsūs pareiškimai, kad “reitingai nieko nereiškia”.
Būtų visai smagu, jei taip manytų ir TV kanalų vadovai. Dievaži — nuoširdžiai pamėgau “Lietuvos balsą”. Išpildyti beveik visi pažadai. Gražiai nufilmuota, užkulisinių kvailysčių — minimaliai, visas dėmesys — muzikai ir balsams, dekoracijos — ne už du šimtus litų. Ir jokių anekdotų.
Juokai juokais, bet beveik viskas, kas išvardyta, ir pjauna “Lietuvos balsą”. Kad norėtum žiūrėti nuo pradžios iki pabaigos, reikia TV eteryje labiausiai vertinti būtent muziką, o tokių keistuolių nėra tiek jau daug.
Vienas Vytauto Šapranausko juokelis vertas trijų jaunų “Lietuvos balso” dainininkų pasirodymų, jei žvelgsime į vokalo vingrybes nelendančio ir dėl muzikos iš proto nesikraustančio žiūrovo akimis. Arba šešių pasirodymų, jei tie “artistai” pasirinko ne kokį gerai žinomą lietuvišką šlagerį, o Whitney Houston ar “Queen” dainą — sekmadienio vakarą mažiausiai norisi per televizorių girdėti tai, ko dar ir nesupranti (net jei moki angliškai, nes dainininkų tartis kartais suteikia vienintelį komišką elementą šiai laidai).
Tiesa, “Chorų karų” superfinalas “Lietuvos balsą” ramiai sutvarkė ir be “burtų traukimą dėl laidos vedėjo darbo Mindaugui Stasiuliui prapylusio” (tik ar kas nors rimtai tokia versija tiki) V.Šapranausko.
“Chorų karų” pranašumo raktas — net ne vedėjai. Juolab kad V.Šapranausko su Vytautu Rumšu negalima lyginti — pastarajam pagal “Lietuvos balso” scenarijų laidoje net nelabai yra ką veikti.
Yra daugiau dalykų, apie kuriuos pirkdami “Lietuvos balso” formatą galėjo pagalvoti LNK televizininkai. Pirmiausia — pati mintis, kad muzikiniame šou svarbiausia bus muzika, Lietuvoje prilygsta raudonam šviesoforo signalui.
Dalyvių suskirstymas pagal regionus — irgi puikus “Chorų karų” sumanymas. Tikimybė pajusti azartą, kai minimas tavo miesto pavadinimas, o ne pirmą sykį matomo dainininko pavardė, — tikrai gerokai didesnė.
Dar viena problema, apie kurią puse lūpų prasitarė kai kurie “Lietuvos balso” mokytojai, — mūsų dainingosios tautos talentų lobynas įvairaus plauko TV projektų jau taip išsunktas, kad tenka grandyti likučius.
Pagaliau — įgyvendintas rimtumo pažadas, pjaunantis reitingus. Duokite auditorijai pašaipų ir ant prasto skonio ribos balansuojančio humoro. Penki “Lietuvos balso” mokytojai, žarstantys pasvarstymus apie vokalo vingius, — tiesiog solidumo įsikūnijimas, palyginti su tuo, ką įprasta matyti lietuviškuose šou. Merūnas Vitulskis, pakiliai išgiriantis ką tik iš kovos iškritusią merginą taip, kad ji pati nesupranta, jog iškrito, ir šypsosi lyg laimėjusi “Teleloto” septynis kartus iš eilės.
Palyginkite tai su nuteistų moterų choru pas konkurentus ir Šapro išsišokimais. Ne, ši kova nuo pat pradžių nebuvo lygi. A.Rybakas gali čirpindamas nutraukti visas smuiko stygas, bet tai nepadės.
Perdėto kultūringumo problemos neturės jau rengiamas TV3 sunkiosios artilerijos pabūklas “X faktorius”, kuriame komisijos nariai privalo bent retsykiais būti šunsnukiai ir į šuns dienas išdėti susijaudinusį pretendentą į žvaigždes. Tačiau visos kitos su lietuviškais muzikiniais šou susijusios bėdos turėtų kelti nerimą ir jiems.
“Visi supranta, kad šou — geras. Dabar tik reikia, kad tuo patikėtų televizija ir nepabijotų rizikuoti dar sykį — kitais metais.” Maždaug tokios nuotaikos sklando “Lietuvos balso” štabe.