Jau trečią sykį iš eilės geriausio choro vardą ir 25 tūkstančių litų premiją pelno kauniečiai. Pirmą pergalę šio miesto Šampaniniam chorui 2010 m. padėjo iškovoti Raigardas Tautkus. Pernai iki pergalingo finalo Kauno Burgundiškasis choras atžygiavo vadovaujamas balsingosios generolės Danguolės Beinarytės.
Antros vietos laimėtojas Vilniaus rajono choras taip pat neliko be apdovanojimo — jo sąskaitoje 15 tūkst. litų, kuriuos galės panaudoti savo rajono labui.
Po audringos triumfo nakties antrą Velykų dieną “TV antenos” kalbinamas nugalėtojų choro generolas A.Ivanauskas-Fara iš pradžių paprašė leisti maktelėti dar taurelę. “Niekaip nebaigiame švęsti, — nusijuokė atlikėjas. — O, dabar jau galime šnekėtis.”
— Pergalę švenčiate jau antra diena?
— Po transliacijos švęsti sugužėjome į vieną Vilniaus klubą. Ten pasilinksminome, mano vaikai smagiai pašoko.
— Savo choristus vadinate “mano vaikai”. Kiek gi jūs tų vaikų turite?
— Tikrų — tris. O šiame chore, kuriame dainavo ir mano dukra Jurgita, — dar penkiolika. (Juokiasi.)
— O ar tie jūsų vaikai visi pilnamečiai ir gali naktimis švęsti?
— Tie, kurie nepilnamečiai, palaukė autobuse. (Juokiasi.) Dėl šito reikalo pas mus labai griežta tvarka. Mano vaikai jokio alkoholio nevartoja, jie moka ir šiaip linksmintis — kur tik groja muzika, vis šoka, šoka ir šoka.
O naktį grįždami namo į Kauną beveik visą kelią dainavo. Mūsų vairuotojas Remigijus buvo parengęs visą nugalėtojų repertuarą — “We are the Champions”, “Trys milijonus” ir t.t. Štai taip su dainomis penktą ryto ir grįžome.
— Ar jums ši pergalė gyvenime buvo pati smagiausia?
— Taip. Į šį projektą buvo įdėta daug pastangų, vargo, norų ir vilčių. Mano vaikai labai daug dirbo. Kai kurie net šiek tiek apleido mokslus, kiti, jau dirbantys, dėl repeticijų atsisakė dalies atlyginimo.
— Nors atrodote stiprus ir tvirtas vyras, paskelbus, kad nugalėjote, emocijų nesuvaldėte — veidu riedėjo džiaugsmo ašaros. Ar esate verkęs iš džiaugsmo?
— Iš džiaugsmo tikrai verkiau pirmą kartą. Esu retai verkiantis žmogus. Net per laidotuves moku susivaldyti. Į daugelį dalykų žiūriu filosofiškai — suprantu, kad kartais būna ir labai liūdna, ir skaudu, bet kitaip nebus. Ašaros — ne išeitis. O šįsyk emocijų nesuvaldžiau.
— Kartu verkė ir jūsų “vaikai”.
— Oi, jie tikri varvekliai. Vos kas ne taip — žiūrėk, jau apsiašaroja. Jie labai nuoširdūs ir aš juos visus labai myliu. Per visą projektą daug dirbome ir gražiai sutarėme. Nors ir aš, ir mano grupės vyrai jau esame garbaus amžiaus, bendraudami su šiais jaunais žmonėmis pasijutome atjaunėję.
— Ar su chorine muzika teko susidurti pirmą kartą?
— Taip, ir pirmą kartą gyvenime prisiėmiau tokią atsakomybę. Teko atsakyti ir už save, ir už “Rondo”, ir už vaikus. Juk dvejus metus iš eilės Kauno chorai tapo šio projekto nugalėtojais. Jie buvo labai stiprūs. Kai sutikau dalyvauti “Chorų karuose”, supratau, kad esu tikras kamikadzė — arba turime laimėti, arba žlungame.
Manau, jeigu būtume pralaimėję, būtume girdėję ir kitokių kalbų, maždaug — va, Kauno chorai buvo stiprūs, su galingais generolais, o čia atėjo toks Fara su “Rondo”, iš to nieko gera... Todėl privalėjome įrodyti, kad galime nugalėti.
— Ar pakeitėte nuomonę apie chorinę muziką?
— Tai man buvo tikras atradimas. Kai rinkome repertuarą, išklausiau daug įvairių žanrų muzikos, pradedant fundamentaliąja klasika, baigiant moderniais kūriniais. Per visą projekto laikotarpį perklausiau gal penkis ar net šešis tūkstančius dainų.
Tai buvo milžiniškas darbas, bet laimėjimo džiaugsmas nuplovė visus vargus.
— Ar su choristais jau sutarėte, kam skirsite laimėtus 25 tūkstančius litų?
— Dėl pinigų buvo sutarta nuo pat pradžių. Premiją skirsime Kauno viešajai įstaigai “Penktoji koja”, kuri globoja ir saugo benamius gyvūnus. Jie įsikūrę apleistose patalpose — buvusiose kareivinėse Kauno rajone Linksmakalnyje. Vaizdas ten išties graudus, tačiau geri žmonės labai stengiasi padėti gyvūnams, skiria ir savo laisvalaikį, ir lėšų. Gaila, kad norinčių jiems pagelbėti nėra daug. Lankydamasis prieglaudoje vieną beglobį šuniuką pasiėmiau pats.
— Ar iki šiol gyvūnų neturėjote?
— Turiu vokiečių aviganę Bertą, bet, va, dar vieną priglobiau. Kaip pavadinau? Kadangi gyvenu Kauno Aleksoto rajone, išvedžiau naujosios įnamės veislę — Aleksoto narsusis. Jai suteiktas Liepos vardas.