Neryškiai, tyčia atsainiai, be veidų ar reakcijų nufilmuotas incidentas dar prieš 20—50 metų priklausomai nuo šalies būtų baigęsis paprastai — skriaudikas nuo tėvo būtų gavęs į kailį už tai, kad nemoka muštis be dantų daužymo, ir už tai, kad dabar teks brangiai sumokėti odontologui. Kadangi vakarietiškame pasaulyje jau seniai išaušo šviesus politinio korektiškumo rytas, apie tikėtinas — bent jau tam tikroje aplinkoje — tokio įvykio pasekmes galima buvo susukti filmą.
Formatas. Pagal prancūzės Yasminos Rezos pjesę darbo ėmėsi Romanas Polanskis, kuris nuo “Rozmari kūdikio” iki “Pianisto” ne kartą domėjosi, ką žmogus ir jo mintys atskirai veikia uždaroje (kartais net klaustrofobiškoje) erdvėje.
Geram režisieriui tai išsvajota proga parodyti meistriškumą, mat skriaudiko tėvai ateina pas nuskriaustojo tėvus aptarti, ką daryti toliau. Jų pokalbis vyksta bute Niujorke (iš tiesų studijoje Prancūzijoje dėl režisieriaus keblių santykių su JAV teisėsauga), o klaustrofobija talentingai naikinama tai vaizdu pro langą, tai šuns lojimu kaimynystėje. Aplinkinis pasaulis tikrai yra, buto slenkstis porą sykių peržengiamas, kartą ar du net nueinama iki lifto, tačiau ne laiku ištartas žodis grąžina svečius į rietenų sūkurį.
Pjautynės. Dar kartą norisi nusistebėti dėl parinkto pavadinimo — “Kivirčas” yra menkutis aidas to, kas vyksta iš tikrųjų. Originalus pavadinimas — “Carnage”. Akivaizdžiai turima omeny mėsa ir kraujas, todėl “Pjautynės” būtų daug vaizdingesnis atitikmuo. Mat filme pamažu pjaunamas ir lupamas plonas vakarietiškojo mandagumo sluoksnis apnuogina paprastą gyvulį ten, kur ką tik svaičiojo keliais diplomais apsistačiusi būtybė.
“Mano vaikas geras, jūsų — psichopatas, ir jūs patys kalti, kad jūsų vaikas toks”, — kiekvienam tėvui ar motinai savaime su-prantamas teiginys, dėl kurio jie galėtų griebtis ne tik pagalio.
Klasė. Susiduria skirtingi pasauliai. Nuskriaustojo tėvai Penelopė ir Maiklas Longstritai (Jodie Foster ir Johnas C.Rei-lly) yra kiek prakutę viduriniosios klasės atstovai. Maiklas pardavinėja virtuvės ir vonios prekes, bet galima įtarti, kad kilęs iš neturtingųjų. Jo tramdomo prasčiokiškumo nekompensuoja jokios žmonos, rašytojos, estetės ir skriaudžiamųjų visame pasaulyje gynėjos pastangos.
Skriaudiko tėvai Nensė ir Alanas Kovanai (Kate Winslet ir Christophas Waltzas) yra galbūt aukštesniosios su minusu klasės. Jis — farmacininkų advokatas, ji — finansininkė. Už menko, subtilaus turtinio skirtumo slypi plati pažiūrų ir elgesio praraja.
Ugnis. Neieškodamas skandinaviškų šeimų rietenų gelmių režisierius leidžia keturiems veikėjams pliektis dėl visko: pradedant pyrago skoniu ir baigiant Afrikos našlaičių likimu. Jau, regis, susitarta dėl incidento vertinimo (raštu to veikiausiai reikia mokyklai), kai koks menkas žodis vėl pakursto rietenas.
Verslininkas tėvas pats buvo linkęs vaikystėje pasimušti. Advokatas tėvas išvis nemato, dėl ko ginčytis — sumokėsime už tuos dantis. Jis, aišku, atėjo tempiamas žmonos. Rašytoja motina plyšauja lozungais. Finansininkė motina įniršį išreiškia fiziškai — apdergia svetimus namus.
Svečiai vėl graibosi paltų, bet išsprūsta žodis, ir liepsna tvyksteli darsyk, apnuogindama seną šeimos nesutarimą ar neįgyvendintą ambiciją. Nevengdamas farso elementų režisierius prieina iki fizinio apnuoginimo — po to, kai tave kažkas matė be kelnių, tikriausiai mandagumo paisyti jau nereikia?
Žaidimas. Valanda su trupučiu rietenų neprailgsta visiškai, o sulig pirmu įtarimu, kad kurio nors personažo vieną minutę gali pasirodyti per daug, dėmesys permetamas kitam.
Pirmoje filmo pusėje beveik nėra scenos, kurioje visi keturi veikėjai nebūtų ekrane vienu metu, vėliau po truputį veidai stambėja, balsai garsėja, į pirmą planą tėvai lenda po vieną ar du — priklauso nuo to, kokią sąjungą (šeima prieš šeimą, vyrai prieš moteris, liberalai prieš konservatorius) tuo metu yra sudarę.
Vos pasirodo viskio butelis, tokios rokiruotės darosi žaibiškos, atlaisvinamas kaklaraištis, išbyra rankinės turinys.
Maniakai. Galbūt geriausiai vaidmeniui tinka Ch.Waltzas — dėl jo advokato moralinių vertybių nebuvo klausimų nei filmo pradžioje, nei pabaigoje, ir tas lakuoto paviršiaus lupinėjimas jam tikrai nėra naujiena.
K.Winslet visą grožį pasiekia jau gerokai įkaušusi, kai pagaliau įsidrąsina rėžti savo nuomonę. Ji netgi fiziškai trykšte trykšta: nukrinta bateliai, kūnas sprūsta iš drabužių, šiaušiasi plaukai. Smagiausias ir kartu keisčiausias, su šiokiu tokiu netikrumo potėpiu (gal tyčia, o gal ir ne) vaidmuo yra J.Foster maniakiška geradarė, ties psi-chopatijos riba trūkčiojanti šventoji liberalė, pamažu kaistanti iki sprogimo.
Smalsumas. Niujorko kritikai sutinka, kad J.C.Reilly vaidina puikiai, tačiau priduria, kad jis “per mielas” ir tikrasis džiaugsmas buvęs Jamesas Gandolfini (Tonis Soprano iš garsiojo serialo), atlikęs Maiklo vaidmenį Brodvėjaus teatre.
Kritikams pritrūko fizinės grėsmės ir prasčiokiškumo, kuriuos J.Gandolfini perteikia ypač įtaigiai. Lieka tik įsivaizduoti, kaip jis būtų bijojęs vieno menkučio, tačiau labai reikšmingo veikėjo — į laisvę paleisto žiurkėno.
Teatras. Lietuvoje aktorius ir režisierius Dainius Kazlauskas pagal šią pjesę pastatė spektaklį “Karo dievas”. Pagrindinius vaidmenis jame atlieka Giedrius Savickas, Darius Gumauskas, Aurelija Tamulytė ir Viktorija Kuodytė.
Skaitiklis. 80 minučių smagi plonyčio padorumo sluoksnio karikatūra. Tikrai verta pasižiūrėti ir, tikėtina, atrasti save.