Teigiama tai, kad iki šiol yra kanalų, kuriuos žiūriu ir susidomėjęs, ir su nostalgija. Tai — LTV2 ir „Lietuvos ryto“ televizija, o ypač pastarosios informacinės laidos.
Yra užsienio televizijų, kurios užpildo žinių spragas: „National Geographic“, „Discovery“, „Viasat History“.
Gyvenimo tempas beveik nepalieka laiko knygų skaitymui. Jas atstoja informacija, gaunama šiais kanalais. Žiūrėdamas dokumentiką greičiau įsimenu žinias nei skaitydamas knygas.
Džiugu, kad LTV2 rodo daug kultūros laidų, galima pamatyti operos, dramos spektaklių. Apmaudu, kad lankausi tik tuose spektakliuose, kuriuose dainuoju pats, todėl šis kanalas užpildo mano kultūros spragas.
Televizijose vyksta reitingų karas. TV kompanijos dėl jų pasiryžusios viena kitai perkąsti gerklę. Jas galima suprasti.
Vis dėlto pasigendu kokybiškų jaunimui skirtų programų. Net animaciniai filmai anksčiau būdavo turiningesni, su idėja — šviečiamieji, pamokomi.
O dabar programose vaikams nesibaidoma nei plikų krūtinių, nei užpakalių.
Galbūt esu senamadiškas, tačiau popietinės programos, kai susirinkusi šeima aptaria dienos įvykius, pamokas, darbus, o fone įjungtas televizorius rodo netinkamus vaizdus, išmuša iš vėžių visus.
Užsienio TV bulvarinėse laidose ne tik išgirsti apkalbų, bet ir šį tą naudinga sužinai. O mūsų TV informacijos šou tik su pasimėgavimu pasakojama, kas ką primušė, kas su kuo skiriasi, kaip skriaudžiamos moterys.
Yra kokybiškų pramoginių laidų, bet kai kurias jų žiūrint kyla daug klausimų. Pavyzdžiui — kodėl jose skamba tokio prasto lygio muzika? Juk šios laidos formuoja jaunų žmonių mąstymą ir skonį. Ypač provincijos jaunimo, kuriam televizija dažnai yra vienintelė pramoga. Ar tokiomis laidomis keliame kultūros lygį? Manau, kad jau gerą dešimtmetį tik smukdome.
Teko dalyvauti LNK projekto „Lietuvos balsas“ atrankos komisijoje. Nustebino daugumos atlikėjų „suamerikonėjimas“ — jaunimas žavisi amerikietiška muzika, dainomis, TV projektais. Jų dievaičiai — šios šalies atlikėjai, aktoriai.
Vis dėlto kai kurie šio projekto dalyviai nudžiugino. Jie parodė, kad muzikinis lygis keičiasi, daug jaunų žmonių stengiasi rasti save, ieško savitos atlikimo stilistikos, originalumo.
Net ir mūsų popkultūros atstovai dažnai užsisėdi — nuolat tas pats braižas, jokių paieškų. Žinoma, yra ir originalių scenos menininkų, kurie, nors ir turi savo stilių, nuolat stengiasi rasti naujų spalvų. Tačiau tokių — vienetai.
Džiugu, kad su jaunaisiais talentais šneku ta pačia kalba — mane domina jų ieškojimai ir pastangos.
Lietuviškose televizijose labiausiai pasigendu muzikos laidų — kažkodėl niekas nenori supažindinti su muzikos pasaulio naujienomis, naujais vardais.
Kad ir kiek kritikuoti pirmieji muzikos apdovanojimai M.A.M.A, tai buvo puiki kūrybinė paskata.
Po šio renginio atsirado ir naujų albumų (nors šiais laikais iš jų nėra jokios apčiuopiamos naudos), ir naujų vardų, ir idėjų.
M.A.M.A tarsi pažadino mūsų muzikos pasaulėlį iš sąstingio ir pastūmėjo kurti.
Manau, turėtų atsirasti muzikos laida, kurioje būtų pristatomi nauji vardai, albumai, apžvelgiami geriausių dainų dešimtukai ir panašiai.
Kadaise juk buvo Marijaus Mikutavičiaus „Tangomanija“, kuri apžvelgdavo Lietuvos muzikos pasaulio naujienas.
Tokia pati situacija ir dėl kino — nėra laidų, skirtų Europos kinui. Nors kino teatruose jo rodoma mažai, yra ir kitokių būdų, kaip pamatyti gerų filmų. Tačiau trūksta informacijos apie juos.
Neseniai praūžęs festivalis „Kino pavasaris“ — tik lašas jūroje, kuris padeda susipažinti su Europos kinu. Iš televizijos apie jį nesužinosi. O juk kasmet sukuriama daug puikių filmų.
Manau, dėl tokių laidų stygiaus kenčia ne tik muzikos ir kino gurmanai, bet ir Lietuvos kultūra.