Prieš aštuonerius metus britų TV eteryje startavęs talentų šou “X faktorius” iki šiol yra vienas populiariausių projektų šioje šalyje.
Dainininkų konkursas, kuris padėjo visame pasaulyje išgarsėti atlikėjai Leonai Lewis ir airių dvynių duetui “Jedward”, rengiamas 40 šalių. Prie jų šįmet prisideda ir Lietuva.
Jau ateinantį antradienį atrankos į šį konkursą vyks Kaune, vėliau — Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Lrytas.lt savo skaitytojus kviečia būti tarp pirmųjų, kurie pamatys "X faktoriaus" filmavimą ir jo užkulisius. Jeigu gegužės 5 d. 13 val. norite dalyvauti laidos filmavime Vilniuje, iki gegužės 3 d. registruokitės adresu xfvip@tvmanija.lt!
“X faktoriaus” įkūrėjas — garsus britų prodiuseris Simonas Cowellas, kurio sugalvotas šou “Lietuvos talentai” jau ne vienus metus sėkmingai sukasi TV3 eteryje.
Konkurso komisijoje dirbęs M.Mikutavičius šįkart imsis kitokio vaidmens. Teisėjavimą dainininkas paliko kitiems, o pats stos prie laidos vedėjo mikrofono.
— Marijau, atvirai — ką manote apie “X faktorių”?
— Tiesą sakant, pats šiek tiek painiojuosi tuose talentų projektuose. Bet žinau, kad “X faktorius” — įspūdingas šou, skatinantis žmonių džiaugsmą, optimizmą, tikėjimą geresne ateitimi, nešantis laimę į kiekvienus namus. (Juokiasi.)
Jei rimtai, televizijoje gali būti ir blogų dalykų. Bet ši laida jauniems žmonėms suteikia galimybę pasireikšti, patikėti savo jėgomis. Gal kažkuriam iš jų tai bus karjeros startas.
— Nepriskiriate savęs prie tų, kurie sako, kad išgarsėti per televiziją — tai bandymas nukirsti kampą, o iš tikrųjų populiarumo muzikantams derėtų siekti kitais būdais?
— Anksčiau ir aš buvau taip radikaliai nusiteikęs, maniau, kad tai — netinkamas būdas. Kita vertus, reikia susitaikyti su mintimi, kad pasaulis keičiasi. Naujos išpopuliarėjimo priemonės — niekuo ne blogesnės nei senos, kurios irgi daug kam atrodo negeros.
Televizijos šou — puiki proga žmogui pasirodyti. O rinka atsirenka, ko jai labiau reikia: to, kuris pradėjo kelią nuo rūsio, ar to, kuris nuo “X faktoriaus”.
TV šou dalyviams juk niekas nesuteikia garantijų, kad pasiseks, jie padarys karjerą. Lemia talentas, vidinės savybės, o būdai, kuriais siekiama populiarumo, nėra svarbūs.
Aš taip manau, bet gal tai reiškia, kad tapau pernelyg didelis konformistas.
— Yra bent vienas talentų šou išgarsintas artistas, kuris jus suintrigavo tiek, kad eitumėte į jo koncertą?
— Manau, kad toks žmogus — tik vienas. Vaidas Baumila. Vienintelis “bičas”, kuriam nepakako vien šlovės. Jis — gabus vaikis.
O visi kiti — kai kam pasisekė, kai kas tiesiog pakvailiojo, kai kas po kiek laiko metė tą veiklą. Žmogus, dalyvavęs šou, nebūtinai turi daugiau šansų už vaikiną, baigusį “dvarionkę” ar “čiurlionkę” ir atkakliai dirbantį.
Nereikėtų keikti televizijos, kad ji neva prikūrė vienadienių žvaigždžių, kurios užgožia visus kitus. Nė velnio, tie, kurie stiprūs, išlenda į šviesą ir be televizijos.
— Ryškiausias Lietuvos pasirodymas britiškame “X faktoriuje” — dvi merginos, kurios pro šalį traukė Robbie Williamso dainą. Ar lietuviai turi ką įspūdingesnio parodyti pasauliui?
— Mačiau tą pasirodymą. Jas pasirinko kaip karikatūras. Galbūt ir lietuviškame šou tai bus daroma. Juk tai bus pirmiausia šou, o ne muzikos mokykla. Televizinis renginys, kurio tikslas — siekti reitingų. Žiūrovams turi būti įdomu.
Todėl turbūt nebus išvengta pasirodymų, panašių į parodijas. Kita vertus, negalime pasakyti, kad Lietuvoje per pastaruosius metus užaugo nauja Pink ar Beyonce.
Beje, dar vienas pastebėjimas. Šiek tiek žiūrėjau šou “Lietuvos balsas”. Man atrodo, kad turime labai nedaug gerai dainuojančių vaikinų ir labai daug gerai dainuojančių merginų. Nežinau kodėl, bet su “bičais” yra problemų Lietuvoje.
— Kitaip nei “Lietuvos talentuose”, čia būsite vedėjas, o ne vertintojas. Kuris vaidmuo priimtinesnis?
— Manau, pagal charakterį man labiau tinka bičiulio vaidmuo. Vedėjo, kuris paplekšnoja per petį ir paguodžia, jei komisija įvertina prastai. Paprastai aš tingiu arba nemoku aiškinti žmonėms, ką jie turi daryti. Juolab nenoriu jų įžeidinėti ar skaudinti.
Kita vertus, reikia pripažinti, kad pasitaiko dalyvių, kurių nė velnio nesinori guosti ar džiaugtis jų laimėjimais. Kai kur kas mieliau pasakytum šį tą aštraus.
— Bet “Lietuvos talentuose” niekada su dalyviais nesielgėte šiurkščiai.
— Taip, nes gal ir pats išmanau ne daugiau už tą dalyvį. Gal ir turiu savo poziciją, bet suvokiu, kad gražu gali būti ir tai, kas chaotiška, kvaila, nebūtinai viskas turi būtų profesionalu ir tvarkinga.
Nesugebu aiškinti, moralizuoti, imtis didaktikos. Kita vertus, kas aš toks?
Nesu vokalo virtuozas, neturiu akademinio išsilavinimo, kokį turi Rūta Ščiogolevaitė. Toks pats “bičas”, kaip ir daugelis kitų, kuriam gyvenime tiesiog pasisekė. Dėl to žiūriu į viską paprastai. Bet kuris iš tų jaunų šou dalyvių gali iššauti kaip aš.
— S.Cowello kurti šou — vieni populiariausių pasaulyje. Kokia jų sėkmės paslaptis?
— Pirmiausia juose dalyvauja daug žmonių. Sukuriama iliuzija, kad rungtyniauja visa šalis. Tai nėra vakarėlis, vykstantis kur nors Vilniuje ar Kaune. Ne, tai — visos šalies reikalas.
Kita priežastis — žmonėms labai patinka sportas. Todėl tokia populiari “Eurovizija”. Niekas tų dainų nesiklausytų vien dėl to, kad jos gražios ar kad atlikėjas gerai atrodo. Nė velnio. Esmė — konkuravimas.
Kai šiuos du elementus sudedi į vieną vietą, išeina geras derinys.
Sporto varžybos, kurios dar yra ir neblogas koncertas.
Atrodo, kad visa tai labai paprasta, bet Simonas turbūt ne be reikalo uždirbo milžiniškus pinigus. Labai gudrus ir protingas šmikis, jei sukūrė tokią formulę.
— Jei jūsų paauglys giminaitis užsimanytų eiti į tokį šou, ką patartumėte?
— Sakyčiau, kad eitų. Jei jis jau susimąstė apie tokį šou, vadinasi, jam tai tinka. Yra daug žmonių, kurie kitaip mato savo kelią, dalyvauti nė nemėgina.
Televizija — tai jau kompromisas. Jei žmonės tvirtai žino, ko nori, neketina prisitaikyti, į TV šou neina. Vis dėlto kiekviename šou reikia daryti ir tai, ko tikriausiai nenori.
Jei manai, kad nori keisti pasaulį, jei jautiesi tam pakankamai stiprus ir turi ambicijų viską daryti savaip, TV konkurse tau — ne vieta.
O jei manai, kad nori prisitaikyti prie pasaulio, pirmyn.
— Ar pats eitumėte į tokį konkursą, jei būtumėte 20 metų jaunesnis?
— Velniai žino, kartais susimąstau apie tai. Tikriausiai eičiau, nes kaip aš atsidūriau “telike”? Irgi ieškodamas savęs ir nežinodamas, ką veikti.
Kai šiek tiek laiko padirbi televizijoje ir pamatai konkursus iš arti, kyla įvairių klausimų, susiduri su dalykais, kurie nebūtinai atrodo gražūs. Bet kai to nežinai, po velnių, tai juk dar vienas šansas, ar ne? Turbūt juo pasinaudočiau.
— Nejaustumėte komplekso, kad jus vertina komisija? Tai turbūt galima palyginti su “Eurovizija”, kur “LT United” vertino visa Europa. Gerai jautėtės?
— Šiais laikais mane tai tikrai trikdytų. Nesuprasčiau, kodėl kas nors aiškina, ką turiu daryti. Man tai — absoliučiai nesuvokiama.
Todėl ir neinu į įvairius televizinius žvaigždžių konkursus, nes nesuprantu, ką ten suaugę žmonės apskritai veikia.
Po galais, esi subrendęs žmogus, turi savo principus, nuostatas, kodėl kas nors turi tau aiškinti? Ir dar stebint milijonams žiūrovų? Visiška nesąmonė.
Net ir jaunam dainininkui konkursai turėtų kelti stresą, nes tų varžybų, kur tenka įrodinėti savo galimybes, ir šiaip daug: pamokos, kontroliniai, koliokviumai, egzaminai. Kam prisidėti dar vieną problemą? Bet žmonėms to norisi.
Su “LT United” buvo kiek lengviau, nes visi buvome gera “chebra”. Tai buvo tiesiog linksma. Atskirai nė vienas iš mūsų nebūtų toje “Eurovizijoje” dalyvavęs. Bet kai yra draugų kompanija, tarsi futbolo komanda, tada į viską nusispjaut, koks gi skirtumas.
— Garantuojate, kad būdamas 56-erių nesugalvosite vėl bandyti laimės ten?
— Taip. Kai man bus 56-eri, aš geriau sukursiu televizijos šou “Kieno antkapis gražesnis?”.