Sukakties proga į „TV antenos“ viršelį LTV nusprendė deleguoti skirtingų kartų atstovus.
Žaviai besišypsančiai Eglei Daugėlaitei — 24-eri. Ji — televizijos naujokė. Nuo šių metų kovo 1-osios iš kolegės Guodos Pečiulytės Eglė perėmė laidos „Labas rytas“ vedėjos vairą. Prieš tai mergina dirbo šios laidos reportere ir spaudos apžvalgininke.
Eglė — VU žurnalistikos bakalaurė. Jaunoji ryto laidos vedėja nuotykiais televizijoje pasigirti dar negali. Na, nebent krikštu, kai į pirmą savo laidą pavėlavo dvi minutes.
Kitą viršelio herojų — vyriausią pasaulyje TV laidų vedėją Algimantą Čekuolį esame kalbinę įvairiomis progomis. Pernai 80-metį atšventęs rašytojas ir žurnalistas gyvenimo patirtimi bei išmintimi galėtų dalytis valandų valandas.
Dalis jo istorijų ir spalvingų gyvenimo nuotykių sugulė dešimtyje knygų. Bandome iš jo išpešti tai, ko galbūt niekas negirdėjo.
Zita Kelmickaitė (60 m.), radijo ir TV laidų autorė bei vedėja, LRT dirba 38 metus.
“Atvejis, kai pamaniau, kad dabar jau tikrai numirsiu, buvo Dzūkijoje. Laidai “Gyvenimo ratu” (LTV2) filmavome spanguoliavimą.
Raiste, kuriame filmavome, mane apėmė toks siaubas, kad maniau, šitoje pelkėje tikrai pakratysiu kojas. Tuo metu, kai aš galvojau apie mirtį, moterėlės, kurioms buvo per 70 metų, kaip stirnelės liuoksėjo kupstais po raistą ir saujomis žėrė spanguoles. O aš, anuomet dar 50-metė, kaip krokodilas, sumerkusi rankas, kojas ir papus, vos kapsčiausi iš paskos.
Negalėjau nė kojų iš klampynės ištraukti. O guviosios dzūkės čiauškėjo, kad joms šis raistas tarsi kurortas, esą čia taip gražu, taip nuostabu... Man prieš jas buvo labai gėda, kad esu tokia ištižusi.
Galų gale, kai po visą dieną trukusio filmavimo mes railiojome iš raisto, operatorius Donatas Buklys ir režisierius Jonas Javaitis nusprendė, kad reikia pelkės kliuksėjimo garso. Ir suriko: “Atgal, grįžtame į raistą, filmuosime darsyk. Reikia parodyti raisto grožį ir garsą. Ir kad eidamos nešnekėtumėt!”
Po šio įvykio niekada gyvenime nebesideru su moterėlėmis, turguje parduodančiomis spanguoles, — moku tiek, kiek prašo. Supratau, koks baisus jų darbas.
Kartą maniau, kad ištiks infarktas, kai vienas jaunas kolega operatorius filmuojant Kalvarijų bažnyčioje paklausė kunigo, gal galima būtų patraukti “tą daiktą”, nes esą jam labai trukdo bendram planui.
Abu su kunigu atsisukome į operatorių pasitikslinti, kas gi jam taip trukdo. “Tas daiktas” buvo altorius.”
Rita Miliūtė (43 m.). Laidos “Teisė žinoti” vedėja, LTV dirba 11 metų.
“Esu drausminga ir disciplinuota, nemėgstu vėluoti. Todėl mano karjeroje nieko linksmesnio nebuvo už įvykį prieš septynerius metus, kai lėkdama į studiją pranešti, kad išrinktas popiežius, išsitiesiau visais savo 173 cm. Gulėdama ant šlapių grindų pagalvojau: “Įdomu, mane dabar kas nors pamatys?”
O buvo taip. Baigėsi pagrindinė “Panoramos” dalis, kurią anuomet vesdavau. Studijoje mane jau buvo kažkas pakeitę — gal sporto, o gal kultūros apžvalgininkai.
Tuo metu valytoja pradėjo tvarkytis ir buvo tik ką išplovusi grindis. Redakcijoje išklausiau užsienio naujienų ir sužinojau, kad Vatikane pasirodė balti dūmai — popiežiumi išrinktas Josephas Ratzingeris (2005 m. balandžio 19 d. — Red.). Šlapiomis grindimis tekina pasileidau atgal į “Panoramos” studiją, kad kolegos spėtų pranešti karštą naujieną. Ir — bum! Tačiau man buvo labiau juokinga nei pikta.
Juokingų situacijų buvo daugybę kartų. Pavyzdžiui, vos susilaikydavau eteryje nekikenusi, kai skaitant žinias kolegos į suflerį įrašydavo: “Prasidėjo Socialdemokratų partijos suvažiavimas — bū bū bū...”
Juras Jankevičius (41 m.). Laidų “Klausimėlis”, “Aerodromas”, “Krašto spalvos” vedėjas. LTV dirba 20 metų.
“Per visus mano darbo metus televizijoje buvo tik vienas nesklandumas. Praėjusią vasarą iš pajūrio transliavome tiesioginę laidą “Vasaros spalvos”. Vyko burlaivių regata.
Likus kelioms minutėms iki transliacijos nusprendėme patikrinti ryšį. Kokia buvo nuostaba, kai sužinojome, kad tą akimirką vyko vos du kartus per metus pasitaikantis atmosferos reiškinys — troposferinė sklaida.
O tai reiškia, kad esant šiam reiškiniui labai gerai sklinda radijo bangos. Net geriau nei priklauso.
Kadangi mūsų laida buvo transliuojama bevieliu ryšiu, viena bazinė stotis pradėjo trukdyti kitai ir sugadino transliaciją. Teko rodyti jau parengtus reportažus.
Kraujospūdis tuomet šiek tiek pakilo, tačiau labiau buvo apmaudu, kad tokioje situacijoje negali nieko pakeisti.”
Algimantas Čekuolis (80 m.). Laidos “Popietė su Algimantu Čekuoliu” vedėjas, LTV dirba 18 metų.
“Nesu patekęs į situaciją, kad manyčiau, jog tuoj ištiks infarktas ar prasmegsiu skradžiai žemės. Jei žinau, kad bus tiesioginė laida, visada ateinu ne prieš pusvalandį ar valandą, bet prieš dvi valandas.
Niekada prieš laidą nerizikuoju važiuoti liftu. Pastebėjau, kad visi mano pažįstami žmonės, dirbantys TV arba radijuje, yra liguistai punktualūs.
Labai gražiai paprašytas TV3 vedžiau pirmą šio sezono “Chorų karų” laidą, mat tuo metu jos vedėjas Vytautas Šapranauskas buvo išvykęs į Maldyvų salas. Nebuvau prieš tai matęs nė vienos šio projekto laidos, tad neturėjau supratimo, koks tai konkursas. Todėl jaučiausi kvailai, nežinojau, ką kalbėti, negalėjau kreiptis į žmones, nes nežinojau jų vardų.
Žinoma, iki infarkto ir tuomet buvo toli, nes Lietuvos laisvė ant kortos nestovėjo. Blogiausia, kas grėsė, — apsijuokti. Man tai buvo puiki pamoka — nelįsk ne į savo daržą.
Labai pagelbėjo Jurgita Jurkutė. Iš mano išsižiojimo ar sutrikusios šypsenos ji pamatydavo, kad visiškai nesuprantu, kas darosi, ir mane ištraukdavo.
Televizija yra net ne didinamasis stiklas, tai mikroskopas. Kai į tave nukreipiama kamera, ji padidina tave tris ar net keturis šimtus tūkstančių kartų — tiek, kiek yra televizoriaus imtuvų. Televizijoje nesuvaidinsi. Gali suvaidinti, jei pats nori, kad tai matytųsi, bet jeigu bandysi kalbėti nuoširdžiai apie tai, ko nėra tavo širdyje, apgaulė greitai išlįs. Tas mikroskopas išdidina ir melą, ir nuoširdumą, o jeigu neturi nieko, jis išdidina tavo tuštumą.
Grįždamas prie “Chorų karų” galiu prisipažinti, kad net nesistengiau vaizduoti, esą ką nors suprantu. Kai reikėdavo, paklausdavau Jurgitos ar prodiuserių. Juk žinau, kad meluoti televizijoje negalima.
Televizijos mikroskopas ne tik išdidina, bet ir klaidina. Juokiuosi, kai gatvėje mane pamatę žmonės apibūdina taip, kaip greičiausiai moteriai nepasakytų: “O jis ne toks ir gražus...” Būna ir atvirkščiai: “Jaunesnis, negu atrodo.”
Kitiems kliūva mano ūgis (165 cm. — Red.), nors nesu jau toks mažas. Mano kartos vyrui anuomet tai buvo normalus ūgis. Tačiau man sakoma į akis, tarsi būčiau lėlė, kuri nei girdi, nei mato: “Žiūrėk, o jis visai nedidelis.”
Edita Mildažytė (45 m.). Laidų “Bėdų turgus”, “Europos vidury” kūrėja ir vedėja, LTV dirba 25 metus.
“Kuo ilgiau dirbi TV, tuo mažiau dalykų kelia stresą. Anksčiau kone kiekviena diena ir kiekviena situacija televizijoje būdavo tolygi mirčiai.
Pamenu, kai pirmą kartą išėjau iš studijos perskaičiusi “Vakaro žinias”, pradėjau svarstyti, kokie gi žmonės gali dirbti tokį baisų darbą. Tai yra kosmonautų lygio užduotis, o dar tokia atsakomybė! Maniau, prie to niekada nepriprasiu. Bet, kaip matote, pripratau.
Vis dėlto vienas įvykis man sukėlė priešinfarktinę būseną. Pernai “Žaliojo obuolio” 10-mečio proga vyko padėkos renginys. Buvau užsakiusi 10 obuolių — apdovanojimų, kurie turėjo būti įteikti nusipelniusiems žmonėms už labdarą ir parodytą gerumą.
Tie obuoliai turėjo būti tiksli Vilniaus Mindaugo ir Vivulskio gatvių skvere stovinčio monumento kopija iš akmens ir bronzos. Žinoma, kaip dažniausiai atsitinka, užsakymas vėlavo ir likus kelioms dienoms iki renginio obuoliai dar buvo kažin kur.
Likus parai pagaliau pamačiau apdovanojimus ir... netekau žado. Tie akmeniniai daiktai galbūt ir tiko popieriams ant stalo prispausti, tačiau tik ne pagerbti nusipelniusiems žmonėms. Tą akimirką man kraujospūdis pakilo iki 280, supratau, kad skubiai reikia ką nors daryti. Tačiau kas gi gali per naktį sukurti naujas apdovanojimų skulptūrėles?
Pradėjau skambinėti į stiklo dirbtuves, kur gaminamos skulptūrėlės pagal individualius užsakymus, bet jos nieko neturėjo.
Tuomet prisiskambinau specializuotų parduotuvių tinklo savininkei, ši per naktį aplakstė visas parduotuves ir šiaip ne taip surinko dešimt stiklinių obuolių. Žinoma, jie visi buvo skirtingi.
Tą naktį pažadinti graviruotojai iki ryto išgraviravo ir ant stiklinių obuolių pritvirtino plokšteles su pavardėmis.
Televizijoje šie stikliniai obuoliai atrodė puikiai. Gal net geriau už pirminį sumanymą. O kadangi jie buvo skirtingi, sugalvojau ir kaip pasiaiškinti — juk ir tie “Žaliojo obuolio” dešimt metų buvo vis kitokie.”
Asta Einikytė (46 m.). Vyriausioji režisierė, LTV dirba 23 metus.
“Prisimenu nutikimą, kuris man virto tikra siaubo istorija. Tuomet iš tikrųjų atrodė, kad ištiks infarktas. 2003 metais reikėjo filmuoti naujametį žiburėlį, kurį turėjo vesti Rokas Petkevičius (tuomet jis dar dirbo LTV) ir Neringa Svetikaitė.
Dar veikė Žilvino Žvagulio “Muzikinis angaras”, kuriame ir rengėmės filmuoti.
Išvakarėse vedėjams atidaviau scenarijų su tekstais. Kitą rytą man paskambino Neringa ir išpyškino, kad scenarijus jai nepatinka, tad šiame renginyje nedalyvausianti.
Paskambinau R.Petkevičiui ir pranešiau, kad jo partnerė koncertą vesti atsisakė, todėl teks dirbti vienam. Rokas man atkirto, kad vienas šio renginio tikrai neves. “Darykite, ką norite, bet raskite man moteriškę”, — išrėžė jis. Pabandžiau prisiprašyti Editos Mildažytės — ši lyg tyčia tą patį vakarą turėjo vesti kitą renginį. Visą pusdienį ieškojau, kuo pakeisti vedėją, bet neradau.
Galiausiai nusispjoviau ir išdidžiai pareiškiau, kad padarysiu tai pati. Juk sukūriau scenarijų ir moku tekstą.
Operatorius nusistebėjo netikėta naujiena ir paklausė, ar bent persirengsiu. Iš LTV man atvežė suknelę, bet tuomet paaiškėjo, kad nėra batelių. “Iškilmingus” batus paskolino E.Mildažytė.
Kai pradėjome įrašinėti naujametį žiburėlį, atskriejo liūdna žinia — mirė pagrindinio operatoriaus tėvas. Velionio vieninteliam sūnui teko skubiai rūpintis laidotuvėmis. Jis paliko įjungtą stacionarią kamerą ir išvyko.
Per pertraukas, kai grojo muzikos grupės, nuo scenos lėkdavau prie režisieriaus pulto ir prie kameros. Negana to, visą šį nufilmuotą renginį vėliau turėjau pati montuoti. Stengiausi save kuo daugiau iškarpyti, nes atrodžiau kvailai. Tądien buvo ištikęs toks šokas, kad nepajėgiau galvoti, kaip atrodau ar ką kalbu. Kai pagaliau viskas baigėsi, supratau, kad dabar galiu net ir numirti.”
