Muzika, kurią kuriu, irgi nėra vertingas dalykas. Bet man sekasi ją kurti ir kol kas nemoku nieko daryti geriau. Vis dėlto kartais man dėl to šiek tiek gėda.
Dalyvavau ne viename televizijos realybės šou ir kituose projektuose.
Į “Akvariumą” 2001-aisiais nuginė smalsumas. Nuo paauglystės vienas mėgstamiausių mano rašytojų buvo George’as Orwellas, kuris, be kultinio “Gyvulių ūkio”, parašė ir “1984-uosius”. Man buvo įdomu atsidurti panašioje aplinkoje kaip šio romano herojui Vinstonui Smitui ir pajusti, ką reiškia, kai tave nuolat kas nors stebi.
“Akvariume” išbuvau 3 mėnesius, užėmiau antrą vietą. Baigiantis projektui man jau buvo visai blogai nuo tos uždaros erdvės ir nuolatinio dėmesio. Psichologiškai tai buvo sunku ištverti, bet padėjo tai, kad nuolat bendraudavome su psichologu.
Pirmieji realybės šou kokybe pranoko dabartinius televizijos konkursus. Vien dėl to, kad į juos nemažai investuodavo. Galite tik įsivaizduoti, kiek pinigų reikėjo, kad įrengtum namą “Akvariumui”, aprūpintum jį TV kameromis. Kiek reikėjo žmonių. Juk dėl šio projekto buvo dirbama ištisą parą.
Iš dabartinių konkursų gal tik “Lietuvos balsas” (LNK) nepagailėjo investicijų. Bet man gaila jo kūrėjų, nes manau, kad šis projektas yra nuostolingas.
Vis dėlto tikiu, kad ir be didelių investicijų galima sukurti gerą produktą. Sėkmė priklauso nuo požiūrio. Dalyvavau “Nacionalinėje muzikos lygoje” (LNK), “Lietuvos šokių dešimtuke” (LTV), dukart — “Chorų karuose” (TV3). Dauguma šių šou — pirkti arba vogti. Pažiūrėjęs originalą per užsienio TV supranti, kad ten vienam pasirodymui skiriama tiek pinigų, kiek pas mus visam projektui.
Kita vertus, patys šou dalyviai galėtų pasistengti sukurti gerą reginį. “Žvaigždžių duetuose” (LNK) dalyvavau su Šorena. Galiu prisipažinti, kad mūsų pasirodymai nė iš tolo neprilygo, pavyzdžiui, Mariaus Jampolskio ir Irūnos Puzaraitės pasirodymams. Jie nuoširdžiai ir sunkiai dirbdavo visą savaitę, todėl ir parengdavo gerą produktą.
O mes, kaip ir dauguma kitų dalyvių, tik likus porai dienų iki filmavimo sugalvodavome, ką dainuosime, ir pradėdavome repetuoti. Tad ko gali tikėtis iš tokio pasirodymo?
Televizija — priemonė savo pozicijai išreikšti. Kai dainavau su Vilniaus tarptautiniu choru ar Šorena, norėjau lietuviams parodyti, kad kitataučiai yra priimtini, suprantami, gerbtini.
Šiemet “Chorų karuose” buvau Panevėžio moterų pataisos namų Vilties choro generolas. Norėjau parodyti, kad kiekvienas žmogus yra savaip svarbus.
Jei su kaliniu bendrauji kaip su žmogumi, jis irgi atskleidžia gerąsias savo savybes. Mačiau, kaip po kelių mėnesių mano choristės pasikeitė. Reikėjo tik šiek tiek šilumos su jomis bendraujant.
Bet nė viename televizijos šou (išskyrus šokių konkursus) nematau ko nors meniško, vertingo. Tik šokių konkursai man teikia dvasinę palaimą. Žinoma, dažniausiai reikia nekreipti dėmesio į vedėjų ar komisijos kalbas. Apskritai manau, kad šokiais labai sunku sugadinti žmogaus skonį.
“Lietuvos šokių dešimtuke” dalyvavau su puikia šokėja Katarina Voropaj. Man buvo be galo sunku, nes neturėjau ir neturiu jokio talento šokti, nors dirbau daug.
Buvo keista ir nesuprantama, kai po dviejų sezonų LTV atsisakė šio projekto, motyvuodama tuo, esą jis — pernelyg komercinis. O man šio projekto kultūrinis lygis buvo aukštesnis už bet kurios per šį kanalą rodomos politinių debatų laidos.
Kadaise Lietuvoje buvo populiarios vadinamosios žvaigždžių kalvės: “Dangus” (TV3), “Kelias į žvaigždes” (LNK). Jų dalyviams reikėdavo daug dirbti arba turėti neeilinį talentą, kad taptų žinomi. Dabar užtenka pasirodyti televizijoje.
“Chorų karus” vertinu ne dėl juose skambančių dainų, o dėl socialinės projekto misijos. Šis konkursas įtraukia miestus ir miestelius, rodo siužetus apie juos, rajono ar miesto žmones suvienija ir skatina didžiuotis vieta, kurioje gyvena.
Linkiu šiam projektui kaip nors prisivilioti ir pasaulio lietuvių. Kai su Vilties choru iškritau iš “Chorų karų”, koncertavau Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje. Net nustebau, kiek daug ten gyvenančių lietuvių žiūrėjo šį konkursą.
Apskritai televizija emigrantams padeda palaikyti ryšį su Lietuva. Kad ir kokia ta televizija būtų, jie ją žiūri. Todėl TV kanalai turėtų dažniau prisiminti šiuos žmones.