Laisvalaikiu jis lakstydavo juodu BMW ir žiūrėdavo veiksmo filmus, kuriuose, aišku, šaudydavo gausiai, o kūnai griūdavo tirštai. Tapti tokių testosteronu trykštančių pasakų herojumi Jasonas nesvajojo, o prasimušęs į kino pasaulį kitokio amplua vargiai galėjo tikėtis — nosis atrodo daug kartų daužta, o pakaušis daug sykių skustas. Žiūrėk, iš kurios nori pusės, — ne Romeo.
Liūdesys. J.Stathamas vaidina mušeiką Luką Raitą, kuris per smarkiai kepštelėdamas nokautuoja priešininką ir taip supykdo rusų mafijos vadeivą Dočeskį (Sandoras Tecsy). Mafijos kerštas žaibiškas, žiaurus ir verčiantis paisyti socialinės atsakomybės — nužudyta Luko žmona, o jam pačiam neleista tarti nė žodžio jokiam žmogui, jei nenori nelaimėlio mirties.
Pamatęs, kad mafijos grasinimai nėra tušti, Lukas pradeda dairytis, kur su gyvenimu atsisveikinti gražiuoju. Benamio savižudžio kailyje jis neužsibūna, bet žiūrovams suteikia viltį, kad šis trileris bus truputį kitoks — tragiškesnis, jausmingesnis. Bet štai metro stotyje pasirodo gelbėjimo objektas, ir filmas nuvažiuoja slidžiais bėgiais — arba muša, arba šaudo.
Raktas. Gelbėti tenka mergaitę Mei (Catherine Chan), kurią dėl nepaprastų matematinių gabumų kinų mafija pagrobė iš motinos ir išvežė į JAV. Vaikui patikėta įsiminti kilometrinį kodą, atidarantį seifo duris. Seife guli įspūdinga suma (nors pagal Džeimso Bondo standartus — katino ašaros), kurią kinų triados turi iškeisti į krovinį kitame seife.
Mergaitė demonstruoja pavydėtiną savitvardą ir rūstaus gyvenimo principų išmanymą. Gal dėl to, kad kinė, o gal kad matematikė. Mei pasprunka tik gerai nutaikiusi progą ir mandagiai — nesupykdžiusi nė vieno iš savo šeimininkų. Po atsitiktinio susitikimo metro su Luku ši vargiai tikėtina partnerystė sužydi ir pradeda nešti gausius, bet tragiškus vaisius.
Skaičius. Vieno kito žmogelio gyvenimas graudžiai baigėsi dar iki Luko ir Mei susitikimo, tačiau po jo prasideda tikra kūnapjūtė. Mat Lukas meistriškai sukiršina mažiausiai tris seifo kodu suinteresuotas grupuotes.
Kiek ir kokių tautybių galvų ir pilvų buvo suguldyta, pasakyti sunku. Vis dėlto kino kūrėjai rado nors ir įprastų, bet gana įdomių jų guldymo vietų. Pavyzdžiui, be ceremonijų šaudantys kinai ir rusai it avių bandą pravaiko ir praretina ištaigingo viešbučio svečius. Klykiančio būrio lėkimas paknopstomis atrodo išties įspūdingai.
Stilius. Nei abiejų mafijos grupuočių atstovai, nei policijos kariauna, nei pats jų tramdytojas jokių meninių aukštumų nesiekia ir nepasiekia. Tiesiog visi gerai atlieka trileryje skirtus darbus: meistriškai vaikosi automobiliais (gražiai panaudojami veidrodėliai), tvatijasi kumščiais ir pyškinasi šautuvais per daug nesidairydami į praeivius.
Įdomiausias juostos bruožas — niūrus Niujorko stilius, tarsi paimtas iš tų laikų, kai ekranuose blaškėsi jauni Robertas De Niro ir Alas Pacino, kai kone kiekvienas Niujorko policininkas buvo kam nors parsidavęs, po Centrinį parką ir dieną, ir naktį vaikščiojo tik savižudžiai, o miesto merui nereikėjo drebėti dėl viešųjų ryšių nesėkmės. Ekrane miestas atrodo grėsmingai ir galingai, bet tikriausiai apibūdinimas „seni geri laikai“ čia netinka.
Skaitiklis. 94 minutės virtuoziško snukiadaužio su komedijai tinkančiu aukų skaičiumi ir melodramatiška pabaiga.
„Profas“ (Safe). Veiksmo trileris. JAV, 2012 m. Režisierius Boazas Yakinas. Vaidina Jasonas Stathamas, Catherine Chan, Chrisas Sarandonas, Jamesas Hongas, Robertas Johnas Burke’as.