Praeis vasara. Tuomet visi pažiūrės didžiųjų kanalų sezono atidarymus (jie visi bus truputį per daug žadantys) ir ims kritikuoti naujas programas taip pat, kaip kritikuoja ir senas.
Televizijos planuoja naująjį sezoną jau dabar. Kadangi gyvename mažoje šalyje, visi kūrėjai, vedėjai, prodiuseriai ir režisieriai vieni kitus pažįsta, vieni į kitus dairosi ir daugmaž atspėja, kas, kur ir ką rodys arba nerodys.
Tik žiūrovai palaimingai džiaugiasi paskutinėmis keliomis savaitėmis prieš tai, kai prasidės laidų kartojimai ir matyti filmai. Tada galima bus sakyti, kad „visai nebeliko ko žiūrėti“, nors ir dabar taip sakoma.
Posakis „Aš televizijos nežiūriu“, žinoma, yra vienas labiausiai paplitusių melų (kitas — „Nežinau, kas tas Užkalnis“). Tačiau čia yra šiek tiek tiesos. Auditorijos dalis, kuri sugeba rasti laiko ir disciplinos, kad reikiamu metu ateitų prie televizoriaus, nuosekliai mažėja.
Tie, kas reklamos laiko pirkėjams yra patraukliausi (didžiausias pajamas gaunantys žmonės), nuo televizijos tolsta greičiausiai. Jie dirba nenormuotą darbo dieną, vis mažiau laiko gali sėdėti ant sofos. O prisėdę rankose dažniausiai turi ne televizoriaus pultelį, o planšetinį kompiuterį.
Dabar — apie būsimąjį sezoną. Aš juk žinau, kad norite sužinoti, kas jame bus. Esu ypač gaji optimisto atmaina, bet sakau jums — naujasis sezonas žadės atokvėpį.
Taip yra dėl to, kad šokių ir panašių konkursų viešpatavimo era eina į pabaigą. Prašmatnūs šou su pirotechnika, spalvomis ir šokiais dėl lieknėjimo (ir ne tik dėl jo) braukia per plačiai, kad galėtų sulaukti sėkmės.
Jie nepritraukia tiek žiūrovų, kad atsipirktų išleisti pinigai. Žiūrovai nori labiau kamerinio, nišinio, jaukaus ekrano.
Pagaliau didelės studijos, dekoracijos ir sudėtinga režisūra kainuoja nemažai, o pagrindinių kanalų žiūrovų skaičiai pasmerkti mažėti.
Skaitmeninės televizijos slenkstis reikš žiūrovų perdalijimą, apie kurio pasekmes visi tik spėlioja, bet pagrindinį poveikį žino gerai — didieji kanalai neteks dalies auditorijos.
Konkurentai — ne baisiai grėsmingi, bet vis tiek atims žiūrovų. Dešimties metų senumo pokalbių laidas ir koncertų kartojimus rodantys kanalai gali gurmanams atrodyti kaip „fe, žemas lygis“. Be to, bus daugybė žiūrovų, kurie nuotoliniame pulte anksčiau turėjo kelis mygtukus, o dabar turės keliolika.
Man asmeniškai tie kanalai yra makabriški. Ne tik dėl to, kad ten visos vedėjos ir vedėjai atrodo jauni kaip dabartiniai politikos veteranai nuotraukose iš Sąjūdžio mitingų. Daugiau todėl, kad kartais pamatai kalbinamus pašnekovus, kurie jau iškeliavę į kitą, geresnį, pasaulį, kur niekas reitingų nebeskaičiuoja.
Tokios laidos kaip „Kas? Kur? Kada?“ liudija ne polinkį į sovietinę nostalgiją (patikėkite, aš būsiu pirmas, kas apie tokius dalykus paleis gerklę), bet naują skonį. Pradedamos mėgti laidos, kurių pagrindą sudaro būtent tekstas — improvizuojamas arba iš anksto parašytas. Bet kuriuo atveju bus šiek tiek mažiau banalybės, užpildo ir šiek tiek daugiau gyvų bei stimuliuojančių minčių.
Didės televizijos scenaristų, skriptų (dialogų. — Red.) ir gagų (juokingų siužetų. — Red.) rašytojų paklausa. (Lietuviškai net ir žodžių reikiamų neturime — tokia maža specializacija).
Džiaukitės tie, kas šį darbą jau dabar sėkmingai dirbate. Jūs esate nepašlovintos televizijos žvaigždės, kurių nepažįsta praeiviai prekybos centruose.
Kadaise, kai pirmą sykį susidūriau su televizijos gamyba, išgirdau žodžius, kurie mane tuomet pribloškė: „Televizijoje nėra svarbu, kas pasakyta. Svarbu, kaip pasakyta ir kas ekrane parodyta.“
Tai yra tiesa, tačiau ne visa ir ne visada. Televizijos mados juda cikliškai ir pamažu ateina turinio bei teksto era. Ji nesitęs amžinai, tačiau kol ji bus (manau, kelerius metus), daugelis galėsime pasidžiaugti ir pasimėgauti.
O jei bus kitaip, galėsite kaltinti mane, kad neatspėjau, ir džiaugtis televiziją išmanantys geriau už mane.