Užtat sportiški — kaip reta. Nuo išeiginių treningų iki azartiško sirgimo už “savo” komandą bet kuriose varžybose. Ir nesvarbu, kad ta komanda “mūsų” tik tiek, kiek jaučiamės turį teisę girtis: “Mes nugalėjome” ar keikti: “Sakiau, kad jie nevykėliai”.
Būtent dėl to sportu muziką pavertusi “Eurovizija” — idealus renginys azartiškiems ir netikintiems, t.y. mums.
Apie “Euroviziją” visi žinome kelis neginčijamus dalykus. 1. Tai Europos gėjų paradas. 2. Tai prasto skonio popmuzikos šventė. 3. Ten kaimynai balsuoja už kaimynus. 4. Ko ten dalyvauti — mūsų atlikėjų vis tiek niekas neįvertins. 5. Velnias, kaip gerai būtų laimėti — žinotų tuomet tie pasipūtę europiečiai!
Ei, tik nereikia pykti — šiuo klausimu mes visiškai nesiskiriame nuo visų tautų, kurių muzikinės pastangos pasaulyje nėra vertinamos. Suomiai dešimtmečius ieškojo, o baltarusiai tebeieško pripažinimo “Eurovizijoje”, nors vieni mėgsta tik metalą, o kiti — Aliaksandrą Lukašenką.
Stebina kas kita. Jei visi žino, kad ten nugali prasta popmuzika ir kad Lietuvos popmuzika yra prasta, turėtų būti akivaizdu — siųskime tipiškiausią savo mėgstamą prasto skonio atlikėją ir jis turėtų laimėti. Nulis plius nulis lygu nulis.
Tačiau ne. Artėjant “Eurovizijai” staiga prisimename profesionalus. Gaudome ekspertų žodžius. O tie sėdėdami komisijose mėgina demonstruoti, kad išmano, kas patiks dešreles verdančiai ir viena akimi konkursą stebinčiai namų šeimininkei Vokietijoje.
Mėgina, bet juk ir patiems niekada nepasisekė tai šeimininkei įtikti.
Apsimesti tuo, kas nesi, ir dar apgauti visus — neįmanoma. Neįmanoma dėl vienos dainos virsti laisvu muzikos asu, nerūpestingai atliekančiu lengvą popkūrinį, jei visą gyvenimą kovoji dėl “Žentus” ir “Aliukus” mėgstančios publikos dėmesio.
Taip, “Eurovizija” yra prastas skonis, bet tik tiems, kas turi įvairiam skoniui tinkančią muzikos kultūrą. Šaliai, kurios muzikos prioritetai svyruoja tarp “na, o kas čia blogai — panos gražios” ir “visa lietuviška muzika yra šlamštas”, šį konkursą laimėti dar per anksti. Net prastam skoniui reikia subręsti.
Hmmm, paskaičiau, ko prirašiau, ir pačiam liūdna pasidarė. O juk viskas gerai, kai supranti, kad muzika — ne sportas. Jei daina tau suteikia emocijų, ji yra gera. Ne kitų balsai, o tavo ausys tai sprendžia.
Ir nieko bloga, jei taip įsijautę vaidinti puritonus nė nepastebime, kad scenos žvaigždes vertiname pagal jų panašumą į pornografijos filmų aktores.
Visame pasaulyje krūtų implantai padeda balsui siekti karjeros, o pas mus jie tą balsą atstoja. Na, ir kas? Tuo ir esame originalūs! “Welcome to Lithuania”, kaip dainavo “InCulto”.
Ačiū sveikam protui, šiais metais Lietuvai atstovausiantis Donatas Montvydas — lyg sukurtas “Eurovizijai”. Mielas, lengvas, gerai juda, puikiai dainuoja — lieka nepersitempti ir viskas bus gerai.
Tiesa, dar reikia gauti kuo mažiau pinigų, kad nekiltų pagundų švaistyti jėgų pompastiškai savireklamai. Daug geriau tiesiog smagiai praleisti laiką. Iš patirties galiu pasakyti: atsiminimai ir draugystė yra vertingiausias dalykas, kurį iš ten parsiveži!
Beje, jei kalbame apie pinigus, rimtai pareiškiu, kad Lietuva bent kartą “Euroviziją” jau laimėjo. Gal ne faktiškai, tačiau matematiškai.
Kadangi su “LT United” buvome, matyt, prasčiausiai finansuotas “Eurovizijoje” Lietuvą garsinęs kolektyvas (suprantame, pinigų reikėjo drąsios tautos įvaizdžiui, o tai kur kas svarbiau negu “We Are the Winners” niūniuojanti Europa) ir, be jokios abejonės, prasčiausiai finansuotas kolektyvas 2006-ųjų konkurse, labai rimtai pareiškiu, kad jeigu skaičiuotume išleistus litus vienam gautam balsui, Lietuva tais metais laimėjo!
162 balsai už 90 tūkst. litų — aplenk, jei gali! Galima nebent gailėtis, kad dar nebuvo naujų mokesčių (“LT United” — ne įmonė, pinigus mums išmokėjo honorarais) — būtume dar daugiau pasiekę. Valio!