Man šventas dalykas — TV žinios. Kasdien prieš septynias vakaro metu visus darbus ir sėdu žiūrėti informacinių laidų. Nepamirštu ir vėlaus vakaro žinių.
Prieš daug metų įpratau televizorių įsijungti tuomet, kai rodomas „Labas rytas” (LTV). Rytinės žinios man apskritai įdomiausios — juk smalsu, kas įvyko tuo metu, kai miegojau.
Visada keliuosi prieš aštuonias ar dar anksčiau — nesvarbu, kada esu gulęs. Net griuvęs į lovą paryčiais vis tiek atsibundu tokiu laiku.
Rytais dar pasižiūriu „Euronews” ir „Rossija 24” žinias — pasaulio įvykius jos pateikia skirtingai, todėl susidarau daugmaž objektyvų vaizdą.
Matyt, jau esu tokio amžiaus (A.Ivanauskui — 54 metai. — Red.), kai įdomiau žiūrėti publicistikos laidas nei realybės šou.
Vis dėlto muzikinius konkursus žiūriu mielai. Juolab kad Lietuvoje — labai stiprios prodiuserių bendrovės, mokančios sukurti puikų produktą ir jį pateikti žiūrovams.
Dalyvavau ne viename televizijos projekte. Džiaugiausi, kad „Nacionalinėje muzikos lygoje” (LNK) reikalavo groti tik gyvai.
„Žvaigždžių duetuose” dainavau su Artūru Orlausku-Zakarausku, buvau priverstas įlįsti ir į aktoriaus kailį. Ši patirtis man praverčia iki šiol — daug laisviau jaučiuosi per „Rondo” koncertus.
Labai gražus projektas „Mūsų dienos kaip šventė” (LTV). Kai dalyvavau, jis dar vadinosi „Švieski man vėl”. Ši laida džiugina geranoriškumu ir tuo, kad joje nėra vertinimo komisijos. Be to, pasirodo ir vyresnės kartos, ir jaunesni atlikėjai.
Būtent komisijų nariai mane ir erzina daugelyje šou. Kai kurie jų iš tiesų turi ką pasakyti, yra savo srities profesionalai.
Bet pasitaiko ir tokių, kurie tik lenktyniauja — kas labiau sumaišys su žemėmis dalyvius.
Vertinimo komisijų nariai puikiai žino, kiek prakaito reikia išlieti, kad pasirengtum pasirodymui. Dalyviai sunkiai dirba: nuolat repetuoja, lavina balsą, nemiega naktimis. O išėję į sceną yra tik suniekinami.
Juk ne visiems duota būti genijais ar žvaigždėmis — gali metų metus repetuoti. Dėl to nebūtina jų kalti prie kryžiaus. Pastabas galima išsakyti ir švelniau.
„Chorų karai” (TV3), kuriuose užėmėme pirmą vietą, man buvo naujas iššūkis, nes anksčiau niekada nesu dirbęs su tokiais kolektyvais ir su jaunimu.
Šis projektas bene labiausiai patiko dėl energijos, kurią skleidžia jauni dainininkai.
Scenos profesionalai dažnai neturi tokio užsidegimo. Daugelis jų viską atlieka puikiai — negali nieko prikišti, bet akys nežiba taip, kaip jaunimo, kuris gavo pirmą progą pasirodyti viešai. Ta gera energija užkrėtė ir mane.
Nebesuskaičiuoju, kiek metų yra „Rondo” grupei. (Ji įkurta 1976 m. — Red.) Kartais per koncertus žmonės mums sako: “Kai baigiau mokyklą, „Rondo” jau grojo. Kai baigiau universitetą, „Rondo” dar grojo. Man jau laikas į pensiją, o „Rondo” vis dar groja.”
Esame puikiai žinomi. Vis dėlto iš patirties galiu pasakyti: jei tavęs nerodo televizija, tavęs nėra visai.
Dainininkas ar grupė gali aktyviai koncertuoti, tačiau jei jo nematyti per televizorių, žmonės dažnai stebisi: “O! Jūs vis dar scenoje? Mes manėme, kad jau seniai nebedainuojate.”
Ir — priešingai. Gali surengti porą koncertų per metus, bet jei pasirodai televizijoje, visi mano, kad esi pasiekęs populiarumo viršūnę.
Po „Chorų karų” „Rondo” neatsigina kvietimų koncertuoti. Pasirodome ir vieni, ir su Božolė choru. Šis kolektyvas koncertuoja ir be „Rondo”.
Bet smagiausia mums pasirodyti visiems drauge. Grupė net pradėjo naudoti orkestruotes, kokių anksčiau nenaudojo.
Kita vertus, jei tampi populiaresnis ir geidžiamesnis, tai dar nereiškia, kad turi augti tavo honorarai. Suprantame, kad žmonių, kurie mus kviečia, galimybės dažnai yra ribotos.