Apie ryškiausiais praėjusios sezono tendencijas, apie tai, ko trūko ir ko buvo per daug bei kokiu keliu televizija eis artimiausiu metu, portalas lrytas.lt pakalbino Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorių, televizijos kritiką, prof. habil. dr. Žygintą Pečiulį.
Televizijos kanalų pokyčiai
Televizijos žiūrovai šiandien išlepę – jie renkasi ne tai, kas jiems duodama, o tai, ką nori patys matyti. Jie vis mažiau kreipia dėmesio į tai, kokį kanalą žiūri, daug svarbesnė tampa konkreti laida. „Žmonės jaučiasi laisvi, neprisirišę prie vieno kanalo, jie nori rinktis. Ir net pyksta, kai vienu metu skirtingi kanalai rodo kelias įdomias laidas“, – sako Ž. Pečiulis.
Jau daugelį metų Lietuvos televizija išsiskiria komercinių televizijų kontekste. O komercinės televizijos orientuojasi į perkančius žiūrovus, kuriuos labiau domina reklamos gavėjai. Lietuvos televizija labiau rūpinasi vyresniais žiūrovais, kurie pramoginėse programose kartais net ir neranda sau tinkamos ir patinkančios laidos. Įdomi, neįprasta ir puikiai nišą užpildanti laida – „Mūsų dienos kaip šventė“.
Pasak Ž. Pečiulio, reikėtų išskirti ir „Lietuvos ryto“ televiziją, kuri transliuoja daug informacinių laidų, dalį jų žiūrovai gali žiūrėti nelaukdami populiarių vakaro žinių, čia žinios nuolat atnaujinamos. „Laida „Lietuva tiesiogiai“ – unikalus ir išskirtinis projektas. Sunku rasti analogą laidos, kurioje kasdien būtų operatyviai reaguojama į aktualijas“, – Edmundo Jakilaičio laidą gyrė Ž. Pečiulis.
Dar viena naujiena – informacinio kanalo „Info TV“ transformavimasis. Jį profesorius net prilygina lietuviškajam CNN.
Kalbėdamas apie komercines televizijas jis užsiminė, kad anksčiau buvę skirtumai tarp didžiųjų - LNK ir TV3 - televizijų praktiškai sunyko. „Tik pasirodžiusi LNK save pateikė kaip nesustingusią, tačiau linksmą ir patrauklią žiūrovui, pasižymėjo pakankamai geros kokybės turiniu. TV3 visuomet buvo tipinė komercinė televizija. Šiandien jos tarpusavyje supanašėjo ir siekiais, ir auditorija, ir žanrais“, – teigia televizijos kritikas.
Ir televizijoje egzistuoja mados
Dažnai užsienio televizijų programų kopijavimu kaltinami lietuviai ne visuomet turėtų sutikti su mintimi, kad jiems neva trūksta originalumo. „Tai, kad Lietuvoje rodomi modifikuoti užsienio projektai, rodo, kad einame koja kojon su pasaulinėmis televizijomis ir nė kiek neatsiliekame nuo vyraujančių tendencijų. Visa tai – globalizacijos įtaka“, – sakė Ž. Pečiulis.
Ne kartą televiziją su mada lyginęs profesorius ir šįkart pastebi, kad televizijoje egzistuoja tam tikros tendencijos. Jis vaizdžiai lygina tai, kad žmonės perka drabužius iš naujos kolekcijos, renkasi naujausio modelio automobilius, laukia pasirodysiančio naujo telefono modelio. „Tuomet tarsi didžiuojamasi, kad lietuviai gyvena kaip Londone ar Paryžiuje. Televizija niekuo nesiskiria“, – įsitikinęs jis.
Televizijos formatų pirkimą Ž. Pečiulis žaismingai lygina su pusfabrikačiais. „Visam pasauliui skirtas produktas vienaip ar kitaip yra šiek tiek modifikuojamas ir pritaikytas vietinei rinkai“, – sako jis ir priduria, kad, viena vertus, tai – pigesnis būdas nesivarginant ieškoti ko nors naujo, tačiau kita vertus, formatas, taip - kaip indas, kurį, priklausomai nuo poreikių, kiekviena televizija užsipildo savo turiniu.
Kritikas sako, kad svarbiausia – aklai vieniems kitų nekopijuoti. Pasak jo, televizija yra pakankamai lokalus reiškinys, todėl tai, kas tinka vienai šaliai, gali visiškai netikti kitai. „Rusai ir italai daug ir gražiai kalba, amerikiečiai rengia puikias pokalbių laidas. Lietuviai šaltesni, jie daugiau galvoja, nei šneka, todėl jeigu staiga pradėtume mėgdžioti italus – išeitų niekam tikusi parodija, – sakė jis ir papildo mintį sakydamas, kad televizija negali egzistuoti pati sau – norint kažką padaryti, reikia pasitelkti visas kūrybines tautos galias. – Komercinės televizijos naudoja vis mažiau vietinio intelekto ir perka vis daugiau užsienio produkcijos. Kita vertus, per pastaruosius metus transliuotojai tarsi iš naujo prisiminė tai, ką turime geriausio.“
Populiarėja lietuviški serialai
Pasak pašnekovo, negalima nepastebėti sparčiai Lietuvoje plintančios serialų pramonės, juos šiuo metu kuria net kelios įmonės. „Serialas atitinka televizinės komunikacijos funkcijas, paįvairina televizijos programų tinklelį ir suteikia jam papildomo šarmo“, – sako Ž. Pečiulis. Jo teigimu, kai televizija savo transliaciją vykdo 18 ar 24 valandų per dieną, nustebinti žiūrovą programų kūrėjams tampa nelengva užduotis. „Serialų pramonė buvo sukurta JAV, vėliau perėjo į kitas šalis. Televizija tokiu būdu bando pasotinti nepasotinamą žiūrovą. Tai – normalus reiškinys. Šedevrų visą parą transliuoti tiesiog neįmanoma“, - teigė kritikas.
Lietuviškų serialų kūrimas duoda ne tik pramogą žiūrovui. „Filmavimasis seriale jame vaidinantiems aktoriams, prodiuseriams bei filmavimo trupei suteikia užtikrintas darbo vietas. Savo produkto kūrimas atsisakant užsienio projektų – savotiška pagarba lietuviškam kinui, – sakė profesorius, pripažindamas, kad daugelį aktorių ant jų profesinio pjedestalo užkelia būtent televizija. – Televizijoje žiūrovai išvysta aktorius, kuriuos kitu būdu galbūt sunkiai pamatytų.“
Aktoriaus profesija televizijoje nesvetima jau daugelį metų. Jei prisimintume televizijos istoriją, tai dar 1957 metais aktoriai joje kūrė spektaklius, vėliau įgarsino animacinius filmukus, dabar veda įvairias laidas, pramoginius šou, filmuojasi serialuose.
Šokių ir dainų realybės šou
Dviprasmiškai vertinamus tęstinius televizijos projektus Ž. Pečiulis apibūdina paprastai – vieni prisiriša, kitiems tampa nuobodu: „Dažnai būna taip, kad su senais batais labai sunku atsisveikinti. Nepaisant to, kad jie jau prarado išvaizdą, dažniau įvertinamas patogumas.“
Pasiteisinę projektai televizijoms suteikia stabilumo – prodiuseriai tiki, kad naujame sezone laida prie ekranų suburs dar daugiau žiūrovų, o reitingai nepaliaujamai kils. Tačiau yra žmonių, kurie batus keičia seniems dar nespėjus nuplyšti.
Nors daugumos projektų gyvavimo laikas 3–5 metai, yra tokių laidų, kurios iš ekranų nesitraukia jau dešimtmečius. „Dviračio šou“, „Popietė su Algimantu Čekuoliu“ – tai laidos, kurias profesorius išskiria kaip atlaikiusias ir ugnį, ir ledą. „Joms nėra analogų, kad ir kiek panašių laidų būtų bebuvę sukurta – nei viena taip neprigijo“, – sakė Ž. Pečiulis.
Muzikinių projektų buvo begalės – „Baras“, „Kelias į žvaigždes“, dabar – „Lietuvos balsas“. Nepaisant kitokio laidos formato, mintis išlieka ta pati. Tiesa, dainavimo atžvilgiu pastarasis projektas atrodo gerokai stipresnis už visus prieš tai buvusius. Įdomu ir tai, kad dar prieš keletą metų kitą dainų projektą laimėjęs kaip dalyvis Merūnas Vitulskis šiandien yra panašaus projekto komisijos narys.
Televizoriaus pultelis – žiūrovo rankose
Seniai žinoma, kad didžiausio susidomėjimo žiniasklaidoje sulaukia temos, kuriose kalbama apie kraujas, seksą arba pinigus. Tačiau kartu daugelis žiūrovių nepaliaujamai burnoja, kad televizijos kanalai skiria per mažai dėmesio informacinėms laidoms.
Apibrėždamas šiandieninį televizijos vartotoją Ž. Pečiulis užsimena, kad norint įtikti žiūrovui, nereikia laikytis vienos kurios nors kraštutinės pozicijos – televizija turi laviruoti informacijos ir pramogų srautu.
Kita vertus, net pačiam intelektualiausiam žmogui, kuris mėgsta rimtas laidas, kartais reikia atsipalaiduoti. „Po sunkios darbo dienos grįžus namo retai kam norisi klausytis kokios paskaitos sudėtinga tema ar televizoriaus ekrane žiūrėti dramatiškos operos transliaciją“, – pasakoja profesorius.
Žmonės renkasi laidas, kurios nereikalauja mąstymo. Todėl dauguma visai šeima skirtų pramoginių laidų yra rodomos geriausiu metu. „Tie, kurie turi konkrečių poreikių, televizorių įsijungia kitu metu. Vakarais televizija yra skirta masėms“, – patikino pašnekovas ir nusijuokė, kad jeigu laida nepatinka – visuomet galima perjungti kitą televizijos kanalą.
Bendros televizijos tendencijos
Jau šių metų rudenį Lietuva planuoja nuo analoginės televizijos pereiti prie pažangesnės – skaitmeninės. Pasak Ž. Pečiulio, televizijos tendencijos juda panašia kryptimi, kaip ir elektroninė žiniasklaida – televizijoje kanalų ateityje tik daugės.
Kaip nuo to pasikeis konkrečių televizijos kanalų reitingai, galima tik spėlioti, tačiau Ž. Pečiulis išskiria dvi priešingas nuomones. „Viena vertus, atsiradus naujiems kanalams, sumažės didžiųjų kanalų žiūrimumas, televizijos tarpusavyje mušis dėl kiekvieno žiūrovo. Tačiau neatmetama galimybė, kad surinkti ir prisijaukinti savo auditoriją apskritai gali būti sunku, todėl televizijos labiau koncentruosis į programų turinį, atsiras daugiau kokybiškesnių laidų“, – sakė televizijos kritikas ir pridūrė, kad kol kas spręsti, kaip viskas pakryps, gana sunku.
Žiniasklaida atspindi visuomenę
Ne vienas Lietuvos prodiuseris yra dirbęs tarptautinėje rinkoje, tarptautinėse transliuotojų organizacijose. Ne vienam lietuviui yra tekę savo projektus parduoti užsieniečiams. „Lietuviai Europoje vertinami kaip daug pasiekę ir galintys pasidalyti patirtimi, tarp jų siūlomų produktų – ne vienas serialas, pokalbių laida. Todėl nereikėtų niurzgėti ir nuvertinti lietuviškos televizijos – mes viską darome gerai, – sakė jis ir stebėjosi kai snobišku kurių žmonių požiūriu, kad užtenka domėtis vien CNN arba BBC televizijomis. - CNN žiniose su Lietuva susijusi informacija ištransliuojama maždaug kartą per metus. Kaip toks žmogus gali gyventi Lietuvoje ir nesigaudyti, kas joje vyksta?“
„Jeigu nesiekiame žiūrėti televizoriaus nuo ryto iki vakaro, bet norime surasti keletą įdomių laidų – atidžiai išstudijavę televizijų programas galime susidėlioti visai neblogą rinkinuką“, – šypsojosi Ž. Pečiulis ir patikino, kad taip, jog kiekvieną kartą atsisėdus prie televizoriaus jis rodys būtent tai, ką kiekvienas nori matyti – yra praktiškai neįmanomas uždavinys.
Televizija niekada negali įtikti kiekvienam, nes tai, pasak Ž. Pečiulio, užprogramuota masinės komunikacijos bėda: „Juk būna, kad net šeimos nariai nesusitaria, ką žiūrėti, tai ko norėti, kad susitartų visi trys milijonai? Turime tokią televiziją, kokios patys esame verti.“