Į Tadžikistaną dviem savaitėms išvykę jaunuoliai turi skirtingų tikslų: IT specialistas ieško savo proprosenelės kapo, ekonomistas, gyvenantis Vokietijoje, nori suvokti, ką reiškia būti patriotu, karys savanoris pasiryžęs pastatyti paminklą.
Iki ekspedicijos net jos dalyviai nežinojo, kad į Tadžikistaną buvo tremiami Lietuvos gyventojai. 1945-ųjų birželį ešalonas su 1000 tremtinių iš Lietuvos atvyko į Dušanbė. Tai buvo bene paskutinis lietuvių trėmimas. Daugiausia ištremta su Vokietija susijusių žmonių – vokiečių kilmės, protestantų tikėjimo, sukūrusių šeimas su vokiečiais ar net vokiečių kalbos mokytojų.
„Kai bandydavome perskaityti ant paminklų ar kryžių likusias vokiškas lietuvių pavardes, parašytas kirilica, atrodė, kad kaskart spręstumėme Da Vinčio kodą. Dvi savaites matėme tik kryžius, kryžius, kryžius, todėl nenuostabu, kad daugelis iš mūsų ekspedicijos juos sapnuodavo ir naktį“, - šypsojosi Jaunius Matonis. Lietuviai tvarkė kapines, o Kurgan Tiubė kapinėse pastatė simbolinį kryžių kalnelį ir atidengė paminklinę lentą.
Filme nuolat pinasi dvi siužeto gijos – paminklo statyba ir detektyvinė istorija, kaip vienas iš jaunuolių – IT specialistas Eigminas Dagys – ieško savo proprosenelės kapo. Ekspedicijos dalyviai teturėjo ranka paišytą schemą, kur palaidota jo proprosenelė ir vietinius karinius žemėlapius. Ekspedicijai tenka brautis krūmynais, panašiais į džiungles arba keliauti, kepinant 50 laipsnių karščiui be mažiausio pavėsio.